Kelionė namo. Miuncheno oro uostas. Vilnius. Užverčiamas paskutinis dienoraščio puslapis

Daug sumaišties. Laikas Indijoje nerealiai greitai prabėgo. Ištirpo 3 mėnesiai. Paskutinėmis dienomis buvo užgimęs stiprus namų ilgesys. Ilgėjausi draugų, Vilniaus, švaros, įprasto maisto, net darbo. Norėjosi ištrūkti, atrodė, kad optimalus laikas buvimui svetur – 2 mėnesiai, ne daugiau.

Dabar galvoje ir dūšioje lengvas chaosas. Ir visiškai nedžiugina europietiški veidai, kalėdų nuotaiką besistengiantys „įkišti“ prekeiviai, sniegas ir paniukęs dangus, blizgančios vitrinos, tvarka ir švara, ir vakarietiškas „aiškumas“, kaip reikia gyventi. Mintys – Indijoje, kūnas - Lietuvoje. Mirkstu Miunchene (suomių avialinijos streikuoja, tenka daryti ratą ir baladotis per Vokietiją ir Lenkiją, būtų geriau kokia Italija ar Ispanija, šiek tiek lengviau adaptacija vyktų), gurkšnoju vokišką alų europietiškomis kainomis, žiūrinėju nuotraukas ir graudinuosi.

Tai, ką patyriau Indijoje, ko išmokau, ką atradau – susidėlios vėliau, man ir nereikia atsakymų dabar. Jaučiu, kad sutikau ir pažinau keletą labai artimų žmonių, išsiskyrimas su kuriais spaudžia vidų ir švelnų ilgesį gimdo. Vaizduotė bando atkurti paskutinį atsisveikinimą (aš išvykau viena pirmųjų), kai manęs išlydėti atėjo žmonės, patapę laikina ir tuo pačiu tikra šeima.

Nemanau, kad Indijoje tobulai pramokau anglų, juokavome, kad mūsų anglų kalbos žinios daugiau sumenko nei sustiprėjo (dėka „originalaus“ ir išskirtinio indiško akcento, tarp kitko indai labai didžiuojasi savo anglų kalbos žiniomis). Didžiausia dovana, kurią gavau gyvendama Indijoje (ačiū Indijos vyriausybei už šią galimybę) – pati šalis, nors pamačiau, patyriau, pajutau nedaug, ir  žmonės (moksladraugiai), su kuriais gyvenau, bendravau, draugavau. Pasaulis didžiulis, mes įvairūs iš skirtingų šalių su savomis tradicijomis, mentalitetais, charakteriais, gyvenimo istorijomis, patirtimis. Žmonės ypatingoje nestandartinėje situacijoje ir aplinkoje – tai iš tikro buvo verta patirti. 

Indijoje apturėjau tikrų tikriausią gyvenimo džiaugmą ir ramybę, ir minimumą inertiškų judesių. Naujai atradau save – bendraujančią todėl, kad norisi bendrauti ir būnančią su žmonėmis todėl, kad norisi būti.

Gal kažkas nusivils, kad nepasikeičiau, ir kad religijos nepakeičiau, ir kad ir turtingo indo vyro nesusiradau, nors viso to aš ir neieškojau. Kaip gerai, kad vykdama į Indiją neturėjau jokių lūkesčių, tad niekuo nenusivyliau. Buvau sau davusi pažadą, kurį lengvai tęsėjau – priimti viską, kas bus duota patirti, nesiginčyti ir nemaištauti.
Indijoje atsirado nugesęs pojūtis, kad gyvenimas įdomus, kad aš kažko noriu, kad man paprasčiausiai gera.

Užverčiu savo dienoraštį. Liko daug neaprašytų patyrimų ir įspūdžių. Juoką kelianti „tobula“ indų biurokratija, indų tautos apsukrumas ir nuoširdumas, kelionė į Delį, Agrą ir Jaipurą...

Kuo gyvenu dabar? Vilniumi, paskendusiu žiemoje, ir savo būsena, kurios nesinori aprašyti, tik dar kažkiek joje pabūti. Ir besibeldžiantis noras gyventi čia ir dabar...

Modernus šokis ant Golkonda tvirtovės sienų

Pasirodo, būnant svetur skaityti vietinius laikraščius - verta (vėlokai tą supratau). Miesto naujienos, aktualijos, informacija apie renginius  - visa tai galima rasti vietinėje žiniasklaidoje. Pavarčiusi "Hyderabado žinias" radau straipsnį apie "Bandaloop Project". Tai modernaus šokio grupė iš Amerikos, atliekanti pasirodymus išskirtinėje aplinkoje - ant pastatų, tiltų, bokštų, dangoraižių, kalnų. Suintrigavo, tuo labiau, kad pastaruoju metu jaučiu stiprų kultūrinių renginių stygių. Ši grupė Indijoje atliko tik du pasirodymus, ir mano džiaugsmui, vienas iš tų pasirodymų vyko "gimtajame" Hyderbade - ant Golkonda tvirtovės sienų (apie šią tvirtovę rašiau anksčiau).

Šokiu siekiama atkreipti žmonių dėmesį į gamtos ir architektūros paminklų trapumą bei būtinybę juos saugoti. Į vaidinimą susirinko be galo daug žmonių. Tvirtovės griuvėsiai, gyva muzika, profesionalūs bebaimiai šokėjai, prisitvirtinę virvėmis, tartum pakibę ore - paliko didžiulį įspūdį ir šiek tiek "pamaitino" dūšią. 

Pasibaigus vaidinimui dar pasivaikščiojau po tvirtovę. Nebe pirmą kartą vaikai puolė sveikintis, klausinėjo vardo, šalies, stengėsi paliesti. "Užšokau" ant vienos moksleivių klasės, turėjau pasisveikinti su visais mokinukais, kad nė vienas neliktų nusiminęs. Ir dar bendrą fotkę padarėme :)

Musulmonai

Hyderabadas - musulmoniškas miestas. 41 proc. miesto gyventojų išpažįsta islamo religiją. Vyrai, dėvintys tradicinius musulmonų drabužius, nekrito į akį, tačiau moterų su burkomis (visą moters kūną uždengiantis juodas rūbas) - daug. Akis jau priprato prie juodos spalvos, ryškiai pasklidusios margame Hyderabade. Mieste daug mečečių. Dažnai prieš aušrą pažadindavo stiprus besimeldžiančio musulmono balsas. Kai pirmą kartą išgirdau buvo nejauku, dabar pripratau, nebegirdžiu.

Praeitą antradienį (lapkričio 16 d.) musulmonai šventė svarbią religinę šventę  Eid al-Adha (dar vadinama Aukojimo šventė), kuri skirta prisiminti, kaip Abraomas, norėdamas įrodyti savo paklusnumą ir atsidavimą Dievui, aukojo Jam savo sūnų. Dievas, pamatęs Abraomo besąlygišką meilą, leido paaukoti aviną. Tad šios religinės šventės metu pjaunamas avinas, kuris dalinamas į tris dalis (šeimai, artimiesiems ir vargšams). Linkima gerovės, sveikatos.

Didelė dalis mano kursiokų - musulmonai. Mano bučiokės (gyvename tame pačiame bute) - musulmonės iš Tadžikistano pagamino pasakiško skonio plovą. Apturėjom gražų, šiltą ir skanų pasisėdėjimą, kartu su musulmonais švenčiant Eid al-Adha. 

Muzikinis atradimas - Indian Ocean

Kokia Indijos muzika (turiu galvoje šiuolaikinę, o ne klasikinę muziką)? Tas suvokimas ganėtinai paviršutiniškas. Indų muzika asocijuojasi su filmais, kuriuose trečdalis laiko skiriama šokiui ir dainai (todėl indų filmai tokie ilgi). Sumąsčiau atrasti muzikos įrašų parduotuvę ir pasidairyti, o gal ką nors ir atrasti. Vadovaudamasi "Lonely Planet" rekomendacijomis nusigavau į mažytę muzikos įrašų ir filmų parduotuvę "Sangeet Sagar" (Bashirbagh Rd). Juokingiausia tai, kad įrašų negalima paklausyti, visi CD supakuoti, pasirinkimui (teisingam ar neteisingam - tai paaiškėja tik vėliau, nusipirkus ir perklausius)  pasitelkiama intuicija (jei su tokia yra draugiškas ryšys). Na, dar galima kažką spėti pasižiūrėjus į  CD viršelį. Galvoju, kiek gyvenime yra "supakuotų" situacijų, kurių negalima įžvelgti, o apsispręsti reikia.
Įsigijau keletą kompaktų ir atradau šiuolaikinės muzikos (indų rokas su  džiazo elementais) grupę Indian Ocean iš Deli.  Gabaliukai "Desert Rain" ir "Maa Rewa" tiesiog džiugina :) Smagūs atradimai. Kai grįšiu namo, po kažkiek laiko, įvairios detalės sulips į vientisą mano buvimo Indijoje mozaiką.

Kultūrinis turizmas

Šiltas, saulėtas, nerūpestingas ir skanus gyvenimas, vėsinamas indų alumi Kingfisher, visiškai mane užliūliavo. Padidinta stipendija leidžia mums - studentams, kasdien eiti vakarieniauti į įvairius restoranus ir "explorinti" indų bei kiniečių virtuvę. Jei prieš atvykdama į Indiją turėjau vilčių pamesti kokius 5 kilogramus, tai ne per seniausiai, atsistojusi ant svarstyklių, susivokiau  klydusi. Dieviško skonio patiekalai iš žuvies, vištienos, daržovių (gausus vegetarų virtuvės pasirinkimas), jūros gėrybių, prieskonių gausa, padažų margumas, indų duona chapati ir paratha (mano mėgstamiausia - su česnaku) - vienas didžiausių gyvenimo čia malonumų... Ketinu atsisakyti pagrindinių patiekalų ir pereiti prie desertų, nes saldiesiems patiekalams nebeužtenka vietos, o mano skrandis trokšta smaguriauti.

Praeitą šeštadienį teko save tempti už pakarpos į miestą. Yra vertų dėmesio vietų, kurias noriu aplankyti Hyderabade, tik per tingėjimą ar iliuzinį "užimtumą" niekaip nepavyksta to padaryti. Taigi, dabar apie Charminar'a ir Laad Bazaar ir Chowmahalla rūmus - džiaugiuosi juos aplankiusi.

Charminar, dar vadinama keturių minaretų mečetė - ryškus musulmonų architektūros pavyzdys (56 metrai aukščio ir 30 metrų pločio). Charminar'as laikomas populiariausia mečete, gausiai lankoma vietinių ir turistų. Šios mečetės vaizdu dažniausiai reprezentuojamas  Hyderabado miestas. Mečetė pastatyta 1591 m. siekiant paminėti miesto įkūrimą.

Charminar'ą supa didžiulis nuostabus turgus Laad Bazaar, kuriame išties lengva pasiklysti. Didžiulis pasirinkimas tradicinių Indijos drabužių, papuošalų, perlų (perlai - Hyderabado vizitinė kortelė), kvepalų, virtuvės rakandų, muzikos instrumentų.

Netoli Charminar'o stūkso elegantiški Chowmahalla rūmai. Tai nizamų (nizamas - Hyderabado valdovo titulas) dinastijos 1750 m. pradėtas ir 1869 m. užbaigtas statyti keturių rūmų ansamblis su gražiu sodais ir fontanais. Rūmai atspindi persų, indų - saracėnų, europietišką stilius.

Rūmų teritorija pakankamai sutvarkyta, izoliuota nuo miesto triukšmo ir užteršto oro. įspūdinga rūmų salė su 19 didžiulių sietynų iš belgiško krištolo. Ši salė buvo skirta nizamų valdovų iškilmingiems priėmimams.

Jei nepatingėsiu, Hyderabade dar noriu aplankyti HEH the Nizam's muziejų.

Apie tą pačią tik kitokią būseną

Gal aptingau, gal apsipratau - man nebesirašo. Ir negaliu pasakyti, kad įspūdžių nėra. Tik jie kitokie, ne tokie aštrūs kaip pačioje pradžioje, ne tokie stulbinantys. Jie tapo mano gyvenimo Indijoje dalimi: iš išorės perėjo į vidų... Laikas tirpsta, liko mažiau nei mėnuo iki grįžimo į Lietuvą. Dienos panašios:  paskaitos, namų darbai, daug bendravimo su kursiokais ir pasisėdėjimo gurkšnojant indišką alų, dažnos vakarienės indų restoranuose (manau vienintelis Hyderabade dalykas, kur verta leisti pinigus - indų maistas). Šilta. Saulėta. Nieko stipriai netrūksta ir niekas neerzina, lyg būčiau pajutusi, kaip gaila laiko ir energijos nepasitenkinimams reikšti. Apie grįžimą namo dar nenoriu galvot...

Ilga kelionė į Goa

Indai mėgsta apribojimus ir taisykles, tiksliau sakant - indai labiau mėgsta kurti taisykles kitiems, nei patys jų laikytis. Universiteto, kuriame mokausi, vadovybė neleidžia mums išvykti iš miesto (gal saugumo sumetimais) ir tai pridengia pagrindiniu mūsų buvimo Indijoje tikslu - mokytis, o ne keliauti. Šiaip taip pavyko gauti sutikimą savaitgaliui ištrūkti į Goa - Arabijos jūros skalaujamą mažiausią Indijos valstiją šalies vakaruose. Ir be galo tuo džiaugiuosi, nes būčiau palikusi su klaikiai iškraipyta vaizduote - kad Indija prasideda ir baigiasi Hyderabadu - miestu, tapusiu šį rudenį man laikinais namais.

Turėjau didelių abejonių - vykti į Goa ar ne? Pirmiausia, nepakenčiu keliauti su didele grupe, tačiau buvo leista vykti tik tuomet, jei kartu keliaus visi pageidaujantys kursiokai. O varge, tokių atsirado 35. Antra, visiškai neviliojo mintis, kad iki Goa teks kratytis autobusu apie 16 valandų (dabar suprantu, kad tas prognozuotas kelionės autobusu laikas, lyginant su realiai patirtu laiku - malonus menkniekis, bet apie tai vėliau...). Buvau pasiskaičiusi apie Goa keliautojų "biblijoje" Lonely planet, kur ši valstija apibūdinama kaip viena atraktyviausių turistinių vietovių, garsi savo paplūdimiais ir turtinga gamta, tebealsuojanti laisve ir visišku atsipalaidavimu. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje  Goa garsėjo kaip hipių Meka. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau pamatyti kažką naujo, galų gale norėjau pajusti smėlį tarp pirštų ir įmerkti kojas į šiltą jūros vandenį (kitaip ir negali būti, išgyvenusi daugiau nei 15 metų prie jūros - aš jos tiesiog ilgiuosi) bei įkvėpti gryno oro (Hyderabadas siaubingai užterštas miestas).

Taigi, pajudėjome link Goa ketvirtadienį po pietų. Autobusas, tiesiai šviesiai tariant, klaikus - be oro kondiocionieriaus ir be amortizatorių (na, tai toks įtaisas mašinoje smūgio poveikiui mažinti). Mums buvo paaiškinta, kad visi autobusai užsakyti, o mes sumastėme vykti į kelionę paskutinę dieną, taigi, neturime pasirinkimo. Aišku, aš tuo naiviai tikėjau, nes lig tol neteko patirti indų "geranoriškumo" padėti ar kažką suorganizuoti nesiekiant sau jokios naudos.  Istorija, kurią galima pavadinti "Goa" - prasidėjo. Visi keliaujantys, jų tarpe ir aš, buvome džiaugsmingai nusiteikę.

Iš Hyderabado į Goa - apie 650 km, taigi, išvykę ketvirtadienį 16 val. prie jūros turėjome atsirasti penktadienį apie 6 val. ryto. Naivuoliai... Kelionės tikslą pasiekėme penktadienį 15 val., o tai reiškia, kad kratėmės autobusu 9 val. ilgiau nei mums buvo žadėta. Man pačiai sunku patikėti, kad 650 km. Indijoje įveikta per parą. Lig šiol liko atviras klausimas, o atsakymas  paklydęs tyruose, - kodėl kelias, vedantis į Goa, labiau panašėjo į kaimo vieškelį nei autostradą, kodėl tiek ilgai ir klaikiai kratant važiavome . 

Iš pradžių galvojau, kad pasikratysime kokį pusvalandį ir išvažiuosime į autostradą, nes Goa, būdama turistų traukos centru, turėtų būti pasiekiama gerais keliais. Deja, siauras duobėtas kelias į Goa tęsėsi kokius 400 km. Jaučiausi labai nesaugiai, vaidenosi, kad autobusas nuslys nuo kelio ir apsivers. Autobuso vairuotojai nekalbėjo angliškai ir negalėjo paaiškinti, kas vyksta, o taip pat negalėjo suprasti mūsų reikalavimo pasukti į geresnį kelią. Susiskambinus su tarpininkavusiu užsisakant autobusą žmogumi mums buvo pasakyta, kad pagrindinis kelias taisomas. Kažkokia nesąmonė, jei pagrindinis kelias taisomas - kodėl tame kelyje, kuriuo mes važiavome, buvome vieninteliai su išklerusiu autobusu? Kur dingo kiti  automobiliai? Darau prielaidą, kad vairuotojai arba pasiklydo (nes pastoviai klausinėjo kelio), arba, siekdami mažesnių išlaidų, vengė kelių mokesčių (jei tokie taikomi, tiksliai nežinau). Pastarasis spėjimas atrodo logiškiausias, nes kelias atgal iš Goa į Hyderabadą buvo tas pats, ir kelionė truko 24 valandas. 2 paros buvo skirtos kelionei pirmyn - atgal ir dvi paros - gyvenimo džiaugsmui. Incredible India...

Nepaisant varginančios kelionės, be dvejonių galiu pasakyti - Goa pamatyti verta. Visiškai kitokia Indija. Gamta be galo graži, glostanti akis. Ir palmių gausa.

Tai, kad Goa beveik penkis šimtmečius buvo Portugalijos kolonija (portugalai, ieškodami pelningų vandens kelių, atvyko į Goa 1510 m.) - tebesijaučia visur. Bažnyčios ir koplyčios, patiekalai, gyvenamieji pastatai, net kalba (senesni gyventojai tebešneka portugališkai) atspindi Portugalijos įtaką.

Apsistojome šiaurinėje Goa dalyje esančiame miestelyje Anjuna, dar vadinamu hipių traukos centru. Nustebino europiečių gausa, toks jausmas, kad vietinių žmonių nėra, išskyrus aptarnaujantį personalą. Žmonių veidai ir apranga priminė Amsterdamą. Jaukus ir ramus viešbutukas (šeimos verslas), paslaugūs šeimininkai (aptarnavimo kokybė Goa, palyginus su Hyderabadu, aukšta, stipriai įtakojama turistų), europietiška virtuvė, gardi balta kava.

Nieko ypatingo nenuveikiau: maudžiausi (Arabijos jūros vanduo labai šiltas, tačiau toks sūrus, kad patekęs į akis, negailestingai griaužė), mėgavausi skaniais patiekalais (žuvis tirpo burnoje), naktinėjau paplūdimio baruose ir džiaugiausi gyvenimu.

Goa praleidome dvi dienas. Grįžimo į Hyderabadą dieną nusileidome į pietinę Goa dalį, norėjom iš arti pažvelgti į Palolem paplūdimį (čia filmuojami indų filmai). Nepaprasto grožio paplūdimys, baltas smėlis, palmių gausa.

Nepaisant varginančios kelionės atgal, grįžau pailsėjusi ir besistebinti, ir besidžiaugianti savo būsena. Nežinau, kame slypi mano ramus (gal tiksliau pasakyčiau - acceptable) požiūris į viską, ką Indija ir indai suteikia. Būdama čia natūraliai atsisakiau vertinti tai, kas nepriimtina ar nepatinka, ar sunkiai suvokiama. Atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo.

Apie paskaitas

Laikas aprašyti anglų kalbos paskaitas, kurios šiuo metu užima didžiąją mano gyvenimo čia dalį. Taigi, paskaitos, kurių turime kasdien po 5, vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Vadovėlius gavome prieš kokią savaitę. Aišku, tai visai nestebina, nes, kas Indijoje apibrėžiama laiko tarpsniu "dvi dienos", prasiplečia min iki 2 savaičių. Atsimenu, kai pačioje pradžioje prašiau, kad kambaryje pajungtų internetą. Atsakymas "in two days" tebekelia šypseną. Nebekapstysiu ir to momento, kad paskaitos prasidėjo po 2 savaičių (o gal tai magiškas laiko terminas Indijoje?), viena savaitė buvo skirta adaptacijai, kita - universiteto administracijos streikui.
Pirmadienis. Jis man būna sunkiausias. Ne todėl, kad įsispraudžia pirmu numeriu po banguojančio savaitgalio. Pirmadienį pirmoji paskaita "reading", per kurią noriu miego ir užjaučiu visus, kenčiančius nuobodžiose paskaitose ar susirinkimuose. Penkias paskaitas skaitėme vieno lapo tekstą apie tai, kodėl žmonės stengiasi susilaikyti nuo verkimo. Ir diskutavome tą patį per tą patį. Paskutinę paskaitą pribrendau apsiverkt, bet dėstytojas, garbė jam, uždarė "verkimo" temą ir perėjo prie "sapnų" temos. Spėju, kad dabar penkias paskaitas skaitysime straipsnelį, kodėl žmonės sapnuoja. Gal ir gerai, po kelių tokių paskaitų galėsiu ramiai miegoti, o paklausus dėstytojui, kodėl per paskaitą miegu, drąsiai atsakysiu, kad įsijaučiau į dėstomą dalyką. Po to seka "speaking" paskaita, kuri daugiau panaši į fonetiką, aiškinami tarimo niuansai. Man patinka. Aišku, idealu, jei tokią paskaitą dėstytų britas. Na, bet yra kaip yra, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima :) Toliau eina "listening". Pats paskaitos pavadinimas suponavo, kad turėtume klausytis įvairiausių įrašų, gilinti kalbos supratimo klausantis įgūdžius ir diskutuoti. Vietoj to paskaitos pradžioje paberiama naujų žodžių ir išsireiškimų, duodami gramatikos pratimai, na, dar paleidžiama kokia daina, kurios klausantis turime įrašyti dainos žodžiuose trūkstamas vietas ir po to dainuoti. Rašiau, kad tikru išbandymu tapo dėstytojo sugalvotas "pratimas" - kiekvienam po vieną, dėstytojui filmuojant, sudainuoti prieš auditoriją. Aš lietuviškai nedainuoju viena žmonėse, ką jau besakyti apie anglišką variantą. Bet pasirodo, viskas įmanoma :) Pirmadieniais po pietų turime "project work", kurio tikslas - parengti kažką panašaus į referatą (essay), kurį reikės pristatyti viešai didžiulei auditorijai (ne tik kursiokams, bet visiems pageidaujantiems universiteto studentams). Nesugalvoju referatui temos, norisi, kad tai būtų įdomu tiek man pačiai, tiek besiklausantiems. Galvojau pasirinkti kažkokį indų ir lietuvių kultūros ar gyvenimo būdo aspektą ir lyginti, bet suprantu, kad Indiją per mažai pažįstu, kad galėčiau argumentuotai palyginti. Taigi, tebesu temos ieškojimuose.
Antradienis. Patinka, nes profesionalūs dėstytojai įdomiai dėsto "grammar" ir "presentation skills". Gramatikos niuansai verti dėmesio ir norisi gilintis. Dėstytojas, kuris veda prezentacijos įgūdžių paskaitas, švaria bei aiškiai kalba angliškai, pasakoja apie pasisakymų metu daromas klaidas, apie tai, į ką reikia kreipti daugiausia dėmesio norint sėkmingai pateikti auditorijai žinią, patys darome prezentacijas ir viešai pristatome, žiūrime kitų prezentacijų įrašus, diskutuojame, komentuojame.  Apie "reading" paskaitą, kurios auka tampu nuo pirmadienio, nebekalbėsiu...
Trečiadienis. Kartojasi pirmadienio ir antradienio paskaitos. Prisideda "vocabulary" paskaitos, kurias galiu užskaityti kaip "good".  Kiekvieną paskaitą, atsižvelgiant į mūsų (studentų) profesijas, pateikiami įvairūs žodžiai ir išsireiškimai, naudojami darbe, o taip pat reikalingi kasdieniame gyvenime.
Ketvirtadienis. "writing" ir "grammar". Apie gramatikos paskaitą minėjau, kad patinka ir kad visada laukiu šios paskaitos. Rašymo paskaitų metu dėstoma, kaip, atsižvelgiant į norimos pateikti žinios tikslą ir auditoriją, parašyti sklandų ir suprantamą  tekstą. Ketvirtadieniais po pietų vyksta "extension lecture", kurių metu mus supažindina su indų kultūra, tradicijomis. Jau buvo dvi paskaitos: apie indų filmų istoriją ir apie jogą, pastaroji labai patiko.
Penktadienis. Tebūna palaimintas. Džiugina gramatikos ir rašymo paskaitos. Prisideda "speaking" paskaita, pasižyminti žaidybiniais elementais. Studentai suskirstomi į grupes, duodama tema, įvairios rolės (vieni kitų rolių nežinome), ir pagal atitinkamus vaidmenis diskutuojame ir pasisakome. Kažkas panašaus į aktorystės užsiėmimus. Patinka. Visada įsijaučiu... Viena iš temų buvo įsivaizdavimas, kad grupė žmonių gyvena tame pačiame bute, reikia pasiskirstyti pareigomis dėl namų tvarkymo, valgių gaminimo ir pan. Svarbu, kiek tik įmanoma daugiau išsiginti nuo pareigų. Arba kita tema - ieškomas kaltinamasis, pavogęs gyvybės eliksyrą, visi kalti, bet turi savo kaltę slėpti ir kaltinti kitą. Smagus triukšmas kyla. Vargas ramiems žmonėms, jie nesugeba tinkamai atlikti savo rolės ir dažniausiai tokių kaip aš būna apkaltinami, jiems būna primetama daugiausia darbų it pan. :)
Po truputį pradeda užduoti namų darbus ir vis dažniau atsiverčiu vadovėlį. Kartais atsikeliu anksčiau ryte pasimokyti, nes vakarais po paskaitų laikas tirpsta bendraujant su kursiokais.

Dar nenoriu mąstyti ir analizuoti, kokia gi ta anglų kalbos kursų vertė Indijoje. Tiesiog mėginu imti tai, ką duoda, o ar pavyko / nepavyko - laikas parodys :)

mood swing...

Pietų Indijoje baigėsi lietaus sezonas, nebe taip karšta, dieną laikosi koks plius 30 C, drėgmės lygis krito ir aš jaučiuosi gerai. O gal ir pats organizmas šiek tiek adaptavosi prie vietinio klimato. Šmėstelėjo mintis, koks tas ruduo Lietuvoje? Spalvotas ir šlapias?
Pasiilgau dviejų dalykų... Pirmiausia, pajutau alkį europietiškiems drabužiams (kuriuos įprastai nešioju, t. y. aptempti megztukai, suknelės, sijonai, dabar dar batai aukštais aulais prisidėtų). Nuo džinsų ir kurtų pradėjo pykinti. Vykdama į Indiją buvau sumąsčiusi prisipirkti vietinių drabužių, tad įsimečiau tik porą džinsų. Prieš užmigdama užsimerkiu ir piešiu mintyse vaizdinius, kaip dabar, būdama Lietuvoje, būčiau apsirengusi :) Supratusi, kad su galva nevisai geri dalykai dedasi, nuvažiavau į didžiulį prekybos centrą, kuriame parduodami vakarų Europos šalių žinomų prekinių ženklų drabužiai - ir matavausi, matavausi, matavausi... Apturėjau "drabužių matavimosi" terapijos seansą.  Dūšia atsigavo. Aišku, gerbdama vietinių kultūrą, nieko nepirkau (na, beveik nieko :), paliksiu devėti kurtas dar porą mėnesių. Na ir antra, ko man trūksta - privačios erdvės, kurios vertę apčiuopiau labai stipriai. Visą laiką tarp žmonių ir su žmonėmis. Pradeda varginti.
Paskaitos vyksta įprastu tvarkaraščiu, vienos įdomios, vienos nuobodžios, vienų klausausi išsižiojusi, per kitas - gnaibau save, kad neužmigčiau.  Kartais nesuprantu dėstymo logikos, struktūros  ar paskaitos tikslo, bet stengiuosi nekelt sau klausimų be atsakymų. Indų dėstytojų anglų tarmė švelniai tariant - savotiška, o jei atvirai - baisi. Deja, iš 10 dėstytojų - tik keleto klausantis mano ausys džiaugiasi.
Gerą adrenalino dozę gavau, kai per vieną paskaitą kiekvienam mūsų reikėjo išeit prieš auditoriją ir, dėstytojui filmuojant,  sudainuot "Another Day in Paradise". Maniau, mirsiu :) Aš jau nekalbu apie vis dažniau pasikartojančius pasisakymus įvairiomis temomis. 
Ketvirtadieniais po pietų turime paskaitas apie indų  kultūrą, tradicijas, religiją ir t.t. Šiandien buvo paskaita apie jogą.

Labai laiku, ir patiko, ir tiko, ir apramino. Jogos mokytojas, patogiai įsitaisęs ant stalo, populiariai ir suprantamai papasakojo apie jogą ir mokino mus įvairių pratimų.

  Įstrigo jogos mokytojo žodžiai - priimkite dalykus tokiais, kokie jie yra, ir šypsokitės :)

Laikas tirpsta

Laikas tirpsta, byra kaip smėlis. Jau trys savaitės kaip esu čia ir pradedu suprasti, koks tai nenusakomai mažas laikas būti Indijoje ir kodėl keliavimui po šią nuostabią kontrastų šalį renkamasi nuo pusmečio iki metų. Prabėgęs laikas – tik akimirka su margiausiomis smulkmenomis – kvapais, ryškiomis spalvomis, triukšmu, karščiu ir drėgme, aštrumu, saldumu, šypsenomis, chaotiška tvarka, ramybe, skvarbiais žvilgsniais... Prasiveržia nusiramino atodūsis – kaip gerai, kad dar negreit namo, kad gruodis, o su juo – lietuviška rutina, šaltis ir kasdienė bambamčių aplinkinių būsena - sąlyginai toli.

Kada, būnat svečioje šalyje, apgaubia pripratimo prie viso ko būsena ir ar tokia būsena gali būti juntama Indijoje? Kartais pradeda atrodyti, kad visa tai, kas iš pradžių skatino išsižiojus spoksoti ir džiaugsmingai stebėtis, dabar tampa natūralu ir įprasta. Net ir pastovus elektros tiekimo sutrikimas 2-4 val. ar vandens atjungimas nei stebina, nei erzina. Bet aš gi nenoriu priprasti! Eidama į paskaitas praregėjau, kad po langais palmės auga, kad saulė visada šviečia, kad kartais į auditoriją beždžionės užbėga ir „maži krokodiliukai“ (indai iš manęs juokiasi, sako „it s a lizard, it is good“, šiandien su tokiu vienu „good lizard“ duše maudžiausi, o ryte kitą atradau savo kambaryje) lakstinėja, kad dangiško skonio mažytės samosos (tradiciškai kas rytą po pirmos paskaitos nubėgu į netoliese esančią parduotuvėlę bei nusiperku 5 samosas) tirpsta burnoje užsigeriant indiška arbata. Samosa – mažytis trikampis paskrudęs pyragėlis su aštriu daržovių įdaru (prisiminusi Vilniuje Totorių gatvėje pardavinėjamas „samosas“ suprantu, kaip lietuviai dėka prigimtinio subtilumo stokos ir kaimietiško ūkiškumo išdarko tiek samosos skonį, tiek išvaizdą). Atradau kepyklėlę, kur bandelės su džiovintais vaisiais ir riešutais kartu su manimi uždainuoja „it‘s a beautiful beautiful beautiful day today“. Dar vienas skrandžiui mielas ir visai neaštrus atradimas studentų valgykloje – „noodles with chicken and vegetables“. Įsigudrinau pietus pirkti "išsinešimui".

Patiekalų pasirinkimas didžiulis ir atraktyvus, nes, pirmą kartą užsisakant, niekada nežinai, koks tai bus maistas. Tačiau, net ir nepasižymėdamas estetiška išvaizda, jis dažniausiai bus skanus ir pigus. Kartais dar bandau teirautis, iš ko pagamintas vienoks ar kitoks patiekalas, bet, išgirdus nežinia kokiu dialektu „angliškai“ kalbantį indą, reikšmingai pasiunčiu „supratingą“ žvilgsnį ir užsisakau.

Indų kalbėsenos angliškai neįmanoma suprasti. O galvos kraipymas į šonus atsakant į paklausimą atrodo kaip neigiamas atsakymas, nors tai – pritarimo arba supratimo išraiška.

Keletą kartų lankiausi „grožio salone“, kur apturėjau aštrių įspūdžių. Galvos ir kaklo masažas (į plaukus įtrinamas kokosų aliejus, o plaukų šaknys šildomos verdančio vandens garų srove) buvo migdančiai malonus, tik vienu momentu pramerkusi akį išvydau, kokiomis šukomis šukuojama mano galva... Pagalvojau, kad po kelių dienų reikės atidžiau stebėti save, ar nebus atsiradęs koks nors įnirtingo kasymosi įprotis. Už paslaugą sumokėjau 120 rupijų (apie 2.5 dolerio), gavau vizitinę kortelę ir paslaugų kainyną. Kitą kartą veido kaukę ir masažą darė. Viskas gerai, išskyrus įkyriai persekiojančią mintį apie skirtingą švaros suvokimą. Bet gi negaliu ir nenoriu  iš savęs atimti pažinimo džiaugsmo :)

Išvyka į užmiestį

Kadangi pirmadienį tebestreikavo universiteto administracija, nebuvo paskaitų (apie savaitę trukęs streikas baigėsi), vykome į užmiestį. Aplankėme hinduistų šventyklą Yadagiri Gutta (apie tai rašiau praeitą kartą). Vykome automobiliu, ištrūkus iš milijoninio gyventojų skaičiumi didmiesčio atsivėrė gražūs, kalvoti Indijos kraštovaizdžiai.

Pati šventykla didžiulio įspūdžio nepaliko. Dėmesį daugiau kreipė laisvai po šventyklą bėgiojančios beždionės.

Žmonės meldžiasi, kažkas išmaldos prašo, gausybė prekeivių, pardavinėjančių kinietišką šlamštą. Vaikai nedrąsiai prašosi nufotografuojami ir džiaugiasi :)

Pakeliui užsukome į Surendapuri, indų vadinamą mitologinį tematinį parką. Jame apie 350 įvairaus dydžio "eksponatų", t. y. pačios svarbiausios hinduistų šventyklos ir dievai (skulptūros). Siekiama, kad žmonės daugiau žinotų ir giliau suvoktų indų, ypač hinduistų, mitologiją.

Viduje fotografuoti neleidžiama. Iš mūsų 17 žmonių grupės tik 3 apsisprendėme eiti, kiti nenorėjo mokėti po 250 rupijų. Man atrodė kvaila, nusibeldus 60 km, "pabučiuoti" centro vartus ir grįžti į miestą. Atsakant į klausimą "ar buvo verta" pasakyčiau - TAIP. Ne todėl, kad giliai domiuosi hinduistų mitologija, bet todėl, kad buvo smalsu pažiūrėti, kaip įrengtas tas centras, kokios ir kokia seka sustatytos skulptūros. Patys indai smalsiai ir neskubant apžiūrinėjo eksponatus, teiravosi, iš kur mes esame. Nustebino gausybė dievų ir įvairiausių mitologinių būtybių, kurių didžioji dalis - su daugybe rankų ar galvų, alsuojantys savo didingumu ir galia.  Perkant bilietus mums pasakė, kad eksponatų tako ilgis - 2 km, mums pasirodė - 6 km. Apžiūrėję kokį 100 eksponatų pavargome ir pradėjome lažintis, kiek dar liko. Lažybų objektas buvo indiškas alus, kurio vaizdinys karštą dieną šiek tiek vėsino. Griežtai nurodytos rodyklės, kokia seka turi būti apžiūrimos skulptūros (pačios skulptūros atskirtos pertvaromis), o juokingiausia ir keisčiausia tai, kad tako atgal ar išėjimo, neapėjus visko mitologinio centro, nėra. Štai tau indų tvarkos ir taisyklių paisymas.

Išvyka baigėsi skaniais vėlyvais pietumis indų restorane. Turime pamėgtą vietą, nelabai toli nuo universiteto. Restoranas visą laiką pilnas žmonių, kas yra tikrų tikriausias įrodymas, kad maistas skanus ir geras. Didelė dalis mano kursiokų raukosi vien tik išgirdę ką nors apie indišką maistą. Mūsų tarpe entuziastų, besidžiaugiančiu indišku maistu - nedaug :)

Niekaip nesuprantu žmonių mąstysenos, būnant Indijoje, patiems gamintis įprastą maistą ar eiti valgyti hamburgerių į greito maisto restoranus. Indiškas maistas skanus ir man nesisapnuoja sriubos, dešros, keptos bulvės ar kotletai (nors tokį maistą ir būdama Lietuvoje retai kada valgau). Labai skanus tradicinis indiškas saldus gėrimas lassi (su pienu arba vandeniu suplaktas jogurtas), niekaip neatsivalgau :)

Įspūdžių kokteilis

Gera žinia, kad pirmadienį tebesitesia universiteto administracijos streikas, nebus paskaitų ir su kursiokais susiorganizavome vykti į 60 km nuo miesto nutolusią hinduistų piligrimų mitologinę vietą Yadagirigutta - dievo Narasimha (dažnai vaizduojamas kaip pusė liūto, pusė žmogaus; dar vadinamas "Didžiuoju sergėtoju", apginančiu jam besimeldžiančius žmones tuomet, kai to labiausiai reikia, tikima, kad šis dievas gydo sunkiausiomis ligomis sergančius) šventyklą.
Hinduistų religija išskirtinė įvairiausiais dievais ir dievybėmis bei juos apipintomis legendomis. Vakar buvau hinduistų šventykloje Birla Mandir, kur tikintieji meldžasi Venkateshwara dievui, griaunančiam žmonių nuodėmes. 

Ant kalvos esanti balto marmuro šventykla buvo statoma 10 metų ir pašventinta 1976 m. Šventykla atvira visiems hinduistams ir neturi tradicinių varpų, kad atmosfera būtų tinkamesnė meditacijai. Atsiveria įspūdingas vaizdas į miestus dvynius - Hyderabadą ir Sekunderabadą. Į šią šventyklą, kaip ir visas Indijoje, įeinama basomis, batus palikus prie įėjimo. Aišku, fotografuoti neleidžiama. Su manimi buvę kursiokai iš Centrinės Amerikos ir Afrikos nėjo, sužinoję, kad reikia būti basiems. Graudžiai juokinga buvo žiūrėt į juos, tokius pasimetusius ir besiteisinančius, kad jiems purvina ar kad gali peršalti. Tebestebina žmonių ribotumas. Ką gi, ėjau viena. Smilkalų kvapas, meditacinė muzika, įvairiose "koplyčiose" besimeldžiantys tikintieji, lietus ir gaivus vėjas, miesto žiburiai tik kaitino atmosferą. Gal dar grįšiu čia be kompanijos...

Išbandytos beveik visos indų susisiekimo priemonės, išskyrus motorolerį ar motociklą. Na ir ką galiu pasakyti - man čia vis labiau ir labiau patinka. Važiavau mieste traukiniu, o bilieto kaina juokinga - 2 rupijos.

Nors traukinių stotyje atskirais stendais nurodyta, kur stoja traukinio vagonai moterims, tokių nerasta :) Lipome į bendrą visiems važiuojantiems vagoną. Indai nekantrūs - šokinėja iš traukinio šiam dar nesustojus :)

Šiandien išbandytas autobusas. Moterys ir vyrai įlipa skirtingais įėjimais, bilietai pigūs, tarpinės autobusų stotelės (išskyrus galutinę) - neaiškios, bet vietiniai gaudosi. Bilietų pardavinėtojas, pristabdžius autobusą, iškišą galvą ir rėkia važiavimo krypties pavadinimą. Sausakimšame autobuse važiavau stovėdama, nors bilietų pardavėjas primygtinai norėjo mane, kaip europietę (turbūt galvojo, kad nesaugu su manimi, dar iškrisiu pro atviras autobuso duris), pasodinti. Tik aš vis vietą užleisdavau moterims su vaikais. Pasistengsiu įvaldyt važiavimą traukiniais ir autobusais, nepaisant to, kad jie vyksta ne pagal tvarkaraštį (pvz. ant traukinio bilieto parašyta, kad kelionė prasidės dviejų valadų laikotarpyje) ir kelionė užtrunka, tai pati pigiausia susisiekimo priemonė. Aišku, aš spoksau į indus, šie  - į mane, bet niekas nepriekabiauja. Vis piktinuosi, kad turistinė literatūra pilna "briedo" ir liguistų perspėjimų.
Vakarinėje Hyderabado dalyje - 13 a. statytų gynybinių fortų ir 16 a. klestėjusios nepriklausomos Telanganos valstybės su Golkondos sostine griuvėsiai. Ant 120 m. kalvos įsikūrusi senojo Golkondos miesto tvirtovė garsėjo deimatų gavyba ir prekyba. Kadaise tai buvo šio regiono vieno galingiausių musulmonų sultonų rezidencija. Įspūdinga 10 km besitęsianti gynybinė siena su 87 pusiau žiediniais bastionais. Išlikę vartai, karališkos šventyklos, apartamentų ir pakeliamų tiltų griuvėsiai. Daugelyje tokių lankomų vietų bilieto kaina indams ir užsieniečiams skiriasi. Mokėjau 100 rupijų (apie 2 dolerius), kai vietiniai - po 5 rupijas. Tokiu būdu skatinamas indų savišvieta.
Indai be paliovos prašo kartu nusifotografuoti, prieina, atsiklausia ir poto piškina mobilkomis, dar dėl savo prigimtinio smalsumo ir šalies pasiteirauja :)

Apie puantro kilomentro nuo tvirtovės – Quatb Shahi mauzoliejai.

Sekmadienis baigėsi aštria iki ašarų vakariene – vienas populiariausių regiono patiekalų - vištienos biryani (kažkas panašaus į aštrų prieskoniuotą plovą su vištiena). Pastebėjau, kad daugelyje maitinimo taškų, kai už stalo sėdi mišri kompanija, pirma aptarnaujami vyrai.

Vėlu, už lango muša būgnais. Ir nesuprasi kodėl: religinės apeigos, pasilinksminimas ar vėl streikas? Bet ir nesvarbu. Geras laikas...

Demokratijos išraiška Indijoje - streikai

Indija pulsuoja streikais.  Nebuvo užkliuvę, kad tai šioje šalyje - įprasta ir populiari visuomenės, politinių partijų, religinių bendruomenių nuomonės, protesto, reikalavimų išraiška (ne visada taiki), pasižyminti giliomis tradicijomis. 1932 m. , būdamas kalėjime, M. Gandis pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. Indijoje streikuojama dėl pakilusių kuro kainų, mažų atlyginimų, politinių ir religinių konfliktų. Streikai "paralyžuoja" vietinių gyvenimą, stringa transportas, uždaromos mokyklos ir pan. ir tai gali trukti ne dieną ar kelias, kaip įprasta Europoje, bet iki trijų mėnesių ir daugiau. Pvz. Indijos valstybinė aviacijos kompanija atšaukė 40 skrydžių dėl streiko, kurį paskelbė didžioji dalis jos darbuotojų, protestavusių prieš draudimą bendrauti su žiniasklaida (draudimas darbuotojams buvo įvestas kompanijos vadovybės po lėktuvo Air India“ katastrofos). Mėginu įsivaizduoti lietuvius, streikuojančius dėl to, kad kokio nors Vilniaus oro uosto darbuotojams uždrausta bendrauti su spaudos atstovais :)
Streikais susidomėjau todėl, kad šiuo metu streikuoja universiteto, kuriame mokausi, administracijos darbuotojai (išskyrus dėstytojus). Jau visą savaitę nuo to laiko, kai atvykau, universiteto administracijos personalas vaikštinėja, šūkauja, muša būgnus ir reikalauja didesnių algų, kaip kad buvo pažadėta kažkokiu universiteto vadovybės nutarimu. Šiandien nebuvo paskaitų, nes streikuotojai užrakino auditorijas. Kiekvieną kartą, tiesiogiai ar netiesiogiai, gyvenimas Indijoje primena, kad nieko negali planuoti arba turi nusiteikti dažniems pokyčiams :) Vienintelis neigiamas šio streiko padarinys -  streikuojantys darbuotojai neišmoka mums stipendijų :) Na, jei streikas užtruks visą kitą savaitę - teks greičiau keliavimo po Indiją maršrutą nusipiešt. Jau ir du vyrukus bendraminčius turiu iš Salvadoro ir Nikaragva. Šiandieninis paskaitų atšaukimas turėjo savų pliusų - su naujaisiais draugais iš Centrinės Ametrikos nuvarėme į indų restoraną ir apturėjome skanius pietus bei pasikalbėjimą apie mūsų šalis, darbus, laisvalaikį ir meilę :)

Mokslai prasidėjo

Nuo antradienio vyksta paskaitos.  Atsižvelgiant į Indijoje prabudusį mano polinkį naktinėti - mokslų tvarkaraštis visai priimtinas: nuo 10 iki 13 val. ir nuo 15 iki 17 val. Viso gaunasi 5 paskaitos per dieną. Turėsime tris testus. Taip pat reikės parengti kursinį darbą (projektą) pasirinkta tema. Dėstytojai patinka, pasiruošę, gyvybingi, šypsosi. Ketinu lankytini  fakultatyvines paskaitas TOEFL egzaminui ruostis. Na, dar įvairiomis temomis diskusijos vyksta universitete, filmus rodo. Ambicingų tikslų neturiu, prie knygų dar nedžiūnu. Kadangi įsijaučiau į indišką gyvenimo stilių - niekur neskubu.  Manau, kad sustiprinsiu dviejų kalbų - anglų ir rusų - įgūdžius. Rusiškai tenka bendrauti su kursiokais, kadangi daug atvykusių iš buvusios TSRS.

Porą šeštadienių mums organizuos 2 vietines ekskursijas, o lapkričio gale, prieš galutinį testą - vienos savaitės trukmės išvyką (progresas - skrisime lėktuvu, kai ankstesnieji kursai keliavo traukiniais) maršrutu Delis -Agra (Tadžmahalas) - Džaipuras. Pati savarnakiškai ketinu nuvykt į Goa ir gal Mumbajų.

Tiesa, gavau pakvietimą nusifiluoti (epizoduose) indiškame filme. Čia gaudo europiečius filmams. Už dieną moka nuo 50 dolerių. Greičiausiai šį savaitgalį įgysiu naujos patirties, o ką gali žinot - gal patiks :)

Indų valgiai, turgus, bandymai pereiti gatvę ir šokiai ant stogo

Kad ir kaip besistengčiau, nuoseklus pasakojimas nesigaus. Gyvenimas čia vis labiau traukia ir įtraukia. Reikia gerai pasukt galvą, kad susigaudyčiau, kokia savaitės diena. Planuoti nieko nepavyksta, o tai, kas buvo sumanyta prieš porą valandų, tiesiog keičiasi akimirksniu. Sekmadienį ketinome važiuoti traukiniu į Hyderabado priemiestį, vadinamą Hitec City, pasižymintį vakarietiškais dangoraižiais, informacinių technologijų paslaugas teikiančiomis kompanijomis ir jų ofisais, šiuolaikiškai besirengiančiais žmonėmis (paradoksalu, mane žavi indų apranga, o indus traukia europietiška popkultūra). Nuvykti  į Hitec City nepavyko, nes sekmadienį traukiniai labai retai ar visai nevažiuoja, o laukti vakarinio traukinio nesinorėjo. Sumanėme eiti į kiną. Prekybos centras (tipo mūsų "akropolis", tik žymiai mažesnis) pilnas vaikštinėjančių ir prie parduotuvių vitrinų besifotografuojančių žmonių. Ir mus fotografavo, lygiai taip pat, kaip mes - indus. Žmonės kartais labai panašūs, nepaisant skirtingų tautybių. Vaikai važinėjo eskalatoriumi ir spiegė iš džiaugsmo, tokią pramogą apturėdami. Greito maisto restorane pilna žmonių, ištroškusių paragaut coca cola gėrimo ir "beskonio" hamburgerio. Vakarų kultūros invazija... Į kiną nenuėjome, nes bilietus pardavinėjančio indo buvome suklaidinti, kad filmai be angliškų titrų. Gal kitą kartą :)
Atsidūrėme pakankamai prabangiame restorane, kur sočiai ir brangokai papietavome (vienam žmogui - apie 30 litų, o tai čia - pakankamai dideli pinigai).

Aš užsisakiau šaltą užkandį, kurį padavėjas, neatsiklausęs, visai mano kompanijai padalino. Tai buvo Andra regiono tradicinis užkandis  - stipriai pakepti varškės piršteliai su aštriu padažu.

Antram patiekalui pasirinkau "mutter cheese masala" -su indiška duona. Tai tokie ploni kepti paplotėliai (kaip didžiuliai "blynai") su padažu (kaip virta košė - žirneliai, sūris, daug prieskonių). Nuotraukoje nelabai apetitiškai atrodo, bet buvo neapsakomai skanu ir sotu. Už tokį patiekalą restorane sumokėjus 185 rupijas universiteto studentų valgykloje galima gauti už 30 rupijų. Aišku, nesusilaikiau neparagavus švelnaus ir lengvo indiško alaus "royal challenge". Gyvenimas dar gražesnėmis spalvomis nušvito :)

Į kažkokį parką užsukome. Indai netvarkingi, šiukšlina, tačiau linkę mokėti po 10-20 rupijų, kad po šiek tiek prižiūrėtą žalią plotą pavaikščiotų ir vėl - pasifotografuotų, kojas baseinėlį įmerktų.

Šiomis dienomis mieste minios žmonių - garbinamas vienas populiariausių indų dievų - Ganeša (išminties ir kliūčių šalintojas), lietuviškai sakytume "drambliaveidis".  Gėlėmis išpuoštos Ganešos skulptūros vežamos sunkvežimiais ir specialiais kranais nardinamos į  miesto centre esantį ežerą. Visur šūkaujama ir plojama rankomis, kas man kažkodėl priminė Užgavėnes. Galvoju, jei tiek daug dideliausių Ganešų sukišama į vandenį, vietoj ežero kalnas turėtų išdygti. Pasirodo, po kažkiek laiko tos skulptūros ištraukiamos.

Pereiti gatvę mieste – kažkas panašaus į savižudybę, ar žaidimą „išlik gyvas“, ar rusišką ruletę. Hyderabade, matyt kaip ir visur Indijoje, saugaus eismo elementų - tokių kaip perėja ar šviesoforas – nerasta. Vakare sutemus mėginom pėdinti į prekybos centrą. Motorikšų skruzdėlynas, be sustojimo judantis įvairiausiomis kryptimis. Rekomenduojama per gatvę nebėgti, bo važiuojantysis nespės pristabdyti. Taigi, „brandinami šalti nervai“ – kai priešaky be paliovos judanti lavina motorikšų, o tu ramiai, kilstelėjęs ranką, eini per gatvę.

Indų vaikai nuoširdūs ir smalsūs. Rašant šį internetinį dienoraštį indų moterys atėjo kambarių tvarkyti, o prie manęs prisistatė jų maža mergaitė ir ėmė spoksoti: tai į mane, tai į kompiuterį, o nufotografavus iš karto prilėkė pažiūrėti fotkės J 

Smagu „prisiliesti“ prie indų džiugesio elementariomis technologijomis – eskalatoriumi parduotuvėje, kompiuteriu, fotoaparatu ar atrakcionų supynėmis. Mus apėmęs viso ko perteklius, turbūt po Indijos ir aš šokinėsiu iš džiaugsmo, naujai atradusi parasčiausius dalykus.

Pirmadieniais šalia universiteto miestelio vyksta turgus, kur aplinkinių kaimų gyventojai pardavinėja daržoves ir vaisius, deja, pastarųjų pasirinkimas nedidelis. Neatsivalgau mažų saldžių bananų. Prekiautojai, pamatę, kad mes užsieniečiai, kainas pakelia tris kartus. Tenka ilgai ir užsispyrusiai derėtis.

Daugybė daržovių, kurių nesu mačiusi (maži agurkiukai, maži baklažanai)

Vakar į įžanginę paskaitą susirinko visas mano kursas. Studentai iš 30 šalių, be galo daug mongolų, matyt kokį „blatą“ pas indus turi J Visų neišvardinsiu - Laosas, Afganistanas, Čilė, El Salvadoras, Omanas, Lima, Šri Lanka, Vietnamas, Kuba, Zambija – reikės pasaulio žemėlapį susišaudyt, įdomu gi J Paskaitos nuo 10 iki 13 val, po to 2 val. pertrauka ir tuomet nuo 15 iki 17 val. Ši anglų kalbos kursų programa buvo „paleista“ 1999 m., tai gi aš būsiu 36 laidos absolventė ir tik antra iš Lietuvos, atvykusi čia mokytis. Sveikinimo žodį tarusi programos koodinatorė gražiai ir tiksliai pasakė, kad mūsų visų, atstovaujančių skirtingas šalis, skirtumai gali ne tik skirti, bet ir jungti, ir kad tuos skirtumus smagu švesti (celebrate differences).

Kursiokai bendraujantys ir organizuoti, ryškėja lyderis – vyrukas iš Omano, pakvietęs į pažintinį vakarėlį su šokiais ant stogo. Iki pabaigos nebuvau, bet jau atsigirdo, kad mongolai savo degtinę išsitraukė ir tarpusavyje romanus pradėjo sukt. Įdomu įdomu...