Laikas tirpsta

Laikas tirpsta, byra kaip smėlis. Jau trys savaitės kaip esu čia ir pradedu suprasti, koks tai nenusakomai mažas laikas būti Indijoje ir kodėl keliavimui po šią nuostabią kontrastų šalį renkamasi nuo pusmečio iki metų. Prabėgęs laikas – tik akimirka su margiausiomis smulkmenomis – kvapais, ryškiomis spalvomis, triukšmu, karščiu ir drėgme, aštrumu, saldumu, šypsenomis, chaotiška tvarka, ramybe, skvarbiais žvilgsniais... Prasiveržia nusiramino atodūsis – kaip gerai, kad dar negreit namo, kad gruodis, o su juo – lietuviška rutina, šaltis ir kasdienė bambamčių aplinkinių būsena - sąlyginai toli.

Kada, būnat svečioje šalyje, apgaubia pripratimo prie viso ko būsena ir ar tokia būsena gali būti juntama Indijoje? Kartais pradeda atrodyti, kad visa tai, kas iš pradžių skatino išsižiojus spoksoti ir džiaugsmingai stebėtis, dabar tampa natūralu ir įprasta. Net ir pastovus elektros tiekimo sutrikimas 2-4 val. ar vandens atjungimas nei stebina, nei erzina. Bet aš gi nenoriu priprasti! Eidama į paskaitas praregėjau, kad po langais palmės auga, kad saulė visada šviečia, kad kartais į auditoriją beždžionės užbėga ir „maži krokodiliukai“ (indai iš manęs juokiasi, sako „it s a lizard, it is good“, šiandien su tokiu vienu „good lizard“ duše maudžiausi, o ryte kitą atradau savo kambaryje) lakstinėja, kad dangiško skonio mažytės samosos (tradiciškai kas rytą po pirmos paskaitos nubėgu į netoliese esančią parduotuvėlę bei nusiperku 5 samosas) tirpsta burnoje užsigeriant indiška arbata. Samosa – mažytis trikampis paskrudęs pyragėlis su aštriu daržovių įdaru (prisiminusi Vilniuje Totorių gatvėje pardavinėjamas „samosas“ suprantu, kaip lietuviai dėka prigimtinio subtilumo stokos ir kaimietiško ūkiškumo išdarko tiek samosos skonį, tiek išvaizdą). Atradau kepyklėlę, kur bandelės su džiovintais vaisiais ir riešutais kartu su manimi uždainuoja „it‘s a beautiful beautiful beautiful day today“. Dar vienas skrandžiui mielas ir visai neaštrus atradimas studentų valgykloje – „noodles with chicken and vegetables“. Įsigudrinau pietus pirkti "išsinešimui".

Patiekalų pasirinkimas didžiulis ir atraktyvus, nes, pirmą kartą užsisakant, niekada nežinai, koks tai bus maistas. Tačiau, net ir nepasižymėdamas estetiška išvaizda, jis dažniausiai bus skanus ir pigus. Kartais dar bandau teirautis, iš ko pagamintas vienoks ar kitoks patiekalas, bet, išgirdus nežinia kokiu dialektu „angliškai“ kalbantį indą, reikšmingai pasiunčiu „supratingą“ žvilgsnį ir užsisakau.

Indų kalbėsenos angliškai neįmanoma suprasti. O galvos kraipymas į šonus atsakant į paklausimą atrodo kaip neigiamas atsakymas, nors tai – pritarimo arba supratimo išraiška.

Keletą kartų lankiausi „grožio salone“, kur apturėjau aštrių įspūdžių. Galvos ir kaklo masažas (į plaukus įtrinamas kokosų aliejus, o plaukų šaknys šildomos verdančio vandens garų srove) buvo migdančiai malonus, tik vienu momentu pramerkusi akį išvydau, kokiomis šukomis šukuojama mano galva... Pagalvojau, kad po kelių dienų reikės atidžiau stebėti save, ar nebus atsiradęs koks nors įnirtingo kasymosi įprotis. Už paslaugą sumokėjau 120 rupijų (apie 2.5 dolerio), gavau vizitinę kortelę ir paslaugų kainyną. Kitą kartą veido kaukę ir masažą darė. Viskas gerai, išskyrus įkyriai persekiojančią mintį apie skirtingą švaros suvokimą. Bet gi negaliu ir nenoriu  iš savęs atimti pažinimo džiaugsmo :)