Kelionė namo. Miuncheno oro uostas. Vilnius. Užverčiamas paskutinis dienoraščio puslapis

Daug sumaišties. Laikas Indijoje nerealiai greitai prabėgo. Ištirpo 3 mėnesiai. Paskutinėmis dienomis buvo užgimęs stiprus namų ilgesys. Ilgėjausi draugų, Vilniaus, švaros, įprasto maisto, net darbo. Norėjosi ištrūkti, atrodė, kad optimalus laikas buvimui svetur – 2 mėnesiai, ne daugiau.

Dabar galvoje ir dūšioje lengvas chaosas. Ir visiškai nedžiugina europietiški veidai, kalėdų nuotaiką besistengiantys „įkišti“ prekeiviai, sniegas ir paniukęs dangus, blizgančios vitrinos, tvarka ir švara, ir vakarietiškas „aiškumas“, kaip reikia gyventi. Mintys – Indijoje, kūnas - Lietuvoje. Mirkstu Miunchene (suomių avialinijos streikuoja, tenka daryti ratą ir baladotis per Vokietiją ir Lenkiją, būtų geriau kokia Italija ar Ispanija, šiek tiek lengviau adaptacija vyktų), gurkšnoju vokišką alų europietiškomis kainomis, žiūrinėju nuotraukas ir graudinuosi.

Tai, ką patyriau Indijoje, ko išmokau, ką atradau – susidėlios vėliau, man ir nereikia atsakymų dabar. Jaučiu, kad sutikau ir pažinau keletą labai artimų žmonių, išsiskyrimas su kuriais spaudžia vidų ir švelnų ilgesį gimdo. Vaizduotė bando atkurti paskutinį atsisveikinimą (aš išvykau viena pirmųjų), kai manęs išlydėti atėjo žmonės, patapę laikina ir tuo pačiu tikra šeima.

Nemanau, kad Indijoje tobulai pramokau anglų, juokavome, kad mūsų anglų kalbos žinios daugiau sumenko nei sustiprėjo (dėka „originalaus“ ir išskirtinio indiško akcento, tarp kitko indai labai didžiuojasi savo anglų kalbos žiniomis). Didžiausia dovana, kurią gavau gyvendama Indijoje (ačiū Indijos vyriausybei už šią galimybę) – pati šalis, nors pamačiau, patyriau, pajutau nedaug, ir  žmonės (moksladraugiai), su kuriais gyvenau, bendravau, draugavau. Pasaulis didžiulis, mes įvairūs iš skirtingų šalių su savomis tradicijomis, mentalitetais, charakteriais, gyvenimo istorijomis, patirtimis. Žmonės ypatingoje nestandartinėje situacijoje ir aplinkoje – tai iš tikro buvo verta patirti. 

Indijoje apturėjau tikrų tikriausią gyvenimo džiaugmą ir ramybę, ir minimumą inertiškų judesių. Naujai atradau save – bendraujančią todėl, kad norisi bendrauti ir būnančią su žmonėmis todėl, kad norisi būti.

Gal kažkas nusivils, kad nepasikeičiau, ir kad religijos nepakeičiau, ir kad ir turtingo indo vyro nesusiradau, nors viso to aš ir neieškojau. Kaip gerai, kad vykdama į Indiją neturėjau jokių lūkesčių, tad niekuo nenusivyliau. Buvau sau davusi pažadą, kurį lengvai tęsėjau – priimti viską, kas bus duota patirti, nesiginčyti ir nemaištauti.
Indijoje atsirado nugesęs pojūtis, kad gyvenimas įdomus, kad aš kažko noriu, kad man paprasčiausiai gera.

Užverčiu savo dienoraštį. Liko daug neaprašytų patyrimų ir įspūdžių. Juoką kelianti „tobula“ indų biurokratija, indų tautos apsukrumas ir nuoširdumas, kelionė į Delį, Agrą ir Jaipurą...

Kuo gyvenu dabar? Vilniumi, paskendusiu žiemoje, ir savo būsena, kurios nesinori aprašyti, tik dar kažkiek joje pabūti. Ir besibeldžiantis noras gyventi čia ir dabar...