Ilga kelionė į Goa

Indai mėgsta apribojimus ir taisykles, tiksliau sakant - indai labiau mėgsta kurti taisykles kitiems, nei patys jų laikytis. Universiteto, kuriame mokausi, vadovybė neleidžia mums išvykti iš miesto (gal saugumo sumetimais) ir tai pridengia pagrindiniu mūsų buvimo Indijoje tikslu - mokytis, o ne keliauti. Šiaip taip pavyko gauti sutikimą savaitgaliui ištrūkti į Goa - Arabijos jūros skalaujamą mažiausią Indijos valstiją šalies vakaruose. Ir be galo tuo džiaugiuosi, nes būčiau palikusi su klaikiai iškraipyta vaizduote - kad Indija prasideda ir baigiasi Hyderabadu - miestu, tapusiu šį rudenį man laikinais namais.

Turėjau didelių abejonių - vykti į Goa ar ne? Pirmiausia, nepakenčiu keliauti su didele grupe, tačiau buvo leista vykti tik tuomet, jei kartu keliaus visi pageidaujantys kursiokai. O varge, tokių atsirado 35. Antra, visiškai neviliojo mintis, kad iki Goa teks kratytis autobusu apie 16 valandų (dabar suprantu, kad tas prognozuotas kelionės autobusu laikas, lyginant su realiai patirtu laiku - malonus menkniekis, bet apie tai vėliau...). Buvau pasiskaičiusi apie Goa keliautojų "biblijoje" Lonely planet, kur ši valstija apibūdinama kaip viena atraktyviausių turistinių vietovių, garsi savo paplūdimiais ir turtinga gamta, tebealsuojanti laisve ir visišku atsipalaidavimu. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje  Goa garsėjo kaip hipių Meka. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau pamatyti kažką naujo, galų gale norėjau pajusti smėlį tarp pirštų ir įmerkti kojas į šiltą jūros vandenį (kitaip ir negali būti, išgyvenusi daugiau nei 15 metų prie jūros - aš jos tiesiog ilgiuosi) bei įkvėpti gryno oro (Hyderabadas siaubingai užterštas miestas).

Taigi, pajudėjome link Goa ketvirtadienį po pietų. Autobusas, tiesiai šviesiai tariant, klaikus - be oro kondiocionieriaus ir be amortizatorių (na, tai toks įtaisas mašinoje smūgio poveikiui mažinti). Mums buvo paaiškinta, kad visi autobusai užsakyti, o mes sumastėme vykti į kelionę paskutinę dieną, taigi, neturime pasirinkimo. Aišku, aš tuo naiviai tikėjau, nes lig tol neteko patirti indų "geranoriškumo" padėti ar kažką suorganizuoti nesiekiant sau jokios naudos.  Istorija, kurią galima pavadinti "Goa" - prasidėjo. Visi keliaujantys, jų tarpe ir aš, buvome džiaugsmingai nusiteikę.

Iš Hyderabado į Goa - apie 650 km, taigi, išvykę ketvirtadienį 16 val. prie jūros turėjome atsirasti penktadienį apie 6 val. ryto. Naivuoliai... Kelionės tikslą pasiekėme penktadienį 15 val., o tai reiškia, kad kratėmės autobusu 9 val. ilgiau nei mums buvo žadėta. Man pačiai sunku patikėti, kad 650 km. Indijoje įveikta per parą. Lig šiol liko atviras klausimas, o atsakymas  paklydęs tyruose, - kodėl kelias, vedantis į Goa, labiau panašėjo į kaimo vieškelį nei autostradą, kodėl tiek ilgai ir klaikiai kratant važiavome . 

Iš pradžių galvojau, kad pasikratysime kokį pusvalandį ir išvažiuosime į autostradą, nes Goa, būdama turistų traukos centru, turėtų būti pasiekiama gerais keliais. Deja, siauras duobėtas kelias į Goa tęsėsi kokius 400 km. Jaučiausi labai nesaugiai, vaidenosi, kad autobusas nuslys nuo kelio ir apsivers. Autobuso vairuotojai nekalbėjo angliškai ir negalėjo paaiškinti, kas vyksta, o taip pat negalėjo suprasti mūsų reikalavimo pasukti į geresnį kelią. Susiskambinus su tarpininkavusiu užsisakant autobusą žmogumi mums buvo pasakyta, kad pagrindinis kelias taisomas. Kažkokia nesąmonė, jei pagrindinis kelias taisomas - kodėl tame kelyje, kuriuo mes važiavome, buvome vieninteliai su išklerusiu autobusu? Kur dingo kiti  automobiliai? Darau prielaidą, kad vairuotojai arba pasiklydo (nes pastoviai klausinėjo kelio), arba, siekdami mažesnių išlaidų, vengė kelių mokesčių (jei tokie taikomi, tiksliai nežinau). Pastarasis spėjimas atrodo logiškiausias, nes kelias atgal iš Goa į Hyderabadą buvo tas pats, ir kelionė truko 24 valandas. 2 paros buvo skirtos kelionei pirmyn - atgal ir dvi paros - gyvenimo džiaugsmui. Incredible India...

Nepaisant varginančios kelionės, be dvejonių galiu pasakyti - Goa pamatyti verta. Visiškai kitokia Indija. Gamta be galo graži, glostanti akis. Ir palmių gausa.

Tai, kad Goa beveik penkis šimtmečius buvo Portugalijos kolonija (portugalai, ieškodami pelningų vandens kelių, atvyko į Goa 1510 m.) - tebesijaučia visur. Bažnyčios ir koplyčios, patiekalai, gyvenamieji pastatai, net kalba (senesni gyventojai tebešneka portugališkai) atspindi Portugalijos įtaką.

Apsistojome šiaurinėje Goa dalyje esančiame miestelyje Anjuna, dar vadinamu hipių traukos centru. Nustebino europiečių gausa, toks jausmas, kad vietinių žmonių nėra, išskyrus aptarnaujantį personalą. Žmonių veidai ir apranga priminė Amsterdamą. Jaukus ir ramus viešbutukas (šeimos verslas), paslaugūs šeimininkai (aptarnavimo kokybė Goa, palyginus su Hyderabadu, aukšta, stipriai įtakojama turistų), europietiška virtuvė, gardi balta kava.

Nieko ypatingo nenuveikiau: maudžiausi (Arabijos jūros vanduo labai šiltas, tačiau toks sūrus, kad patekęs į akis, negailestingai griaužė), mėgavausi skaniais patiekalais (žuvis tirpo burnoje), naktinėjau paplūdimio baruose ir džiaugiausi gyvenimu.

Goa praleidome dvi dienas. Grįžimo į Hyderabadą dieną nusileidome į pietinę Goa dalį, norėjom iš arti pažvelgti į Palolem paplūdimį (čia filmuojami indų filmai). Nepaprasto grožio paplūdimys, baltas smėlis, palmių gausa.

Nepaisant varginančios kelionės atgal, grįžau pailsėjusi ir besistebinti, ir besidžiaugianti savo būsena. Nežinau, kame slypi mano ramus (gal tiksliau pasakyčiau - acceptable) požiūris į viską, ką Indija ir indai suteikia. Būdama čia natūraliai atsisakiau vertinti tai, kas nepriimtina ar nepatinka, ar sunkiai suvokiama. Atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo.