Indų valgiai, turgus, bandymai pereiti gatvę ir šokiai ant stogo

Kad ir kaip besistengčiau, nuoseklus pasakojimas nesigaus. Gyvenimas čia vis labiau traukia ir įtraukia. Reikia gerai pasukt galvą, kad susigaudyčiau, kokia savaitės diena. Planuoti nieko nepavyksta, o tai, kas buvo sumanyta prieš porą valandų, tiesiog keičiasi akimirksniu. Sekmadienį ketinome važiuoti traukiniu į Hyderabado priemiestį, vadinamą Hitec City, pasižymintį vakarietiškais dangoraižiais, informacinių technologijų paslaugas teikiančiomis kompanijomis ir jų ofisais, šiuolaikiškai besirengiančiais žmonėmis (paradoksalu, mane žavi indų apranga, o indus traukia europietiška popkultūra). Nuvykti  į Hitec City nepavyko, nes sekmadienį traukiniai labai retai ar visai nevažiuoja, o laukti vakarinio traukinio nesinorėjo. Sumanėme eiti į kiną. Prekybos centras (tipo mūsų "akropolis", tik žymiai mažesnis) pilnas vaikštinėjančių ir prie parduotuvių vitrinų besifotografuojančių žmonių. Ir mus fotografavo, lygiai taip pat, kaip mes - indus. Žmonės kartais labai panašūs, nepaisant skirtingų tautybių. Vaikai važinėjo eskalatoriumi ir spiegė iš džiaugsmo, tokią pramogą apturėdami. Greito maisto restorane pilna žmonių, ištroškusių paragaut coca cola gėrimo ir "beskonio" hamburgerio. Vakarų kultūros invazija... Į kiną nenuėjome, nes bilietus pardavinėjančio indo buvome suklaidinti, kad filmai be angliškų titrų. Gal kitą kartą :)
Atsidūrėme pakankamai prabangiame restorane, kur sočiai ir brangokai papietavome (vienam žmogui - apie 30 litų, o tai čia - pakankamai dideli pinigai).

Aš užsisakiau šaltą užkandį, kurį padavėjas, neatsiklausęs, visai mano kompanijai padalino. Tai buvo Andra regiono tradicinis užkandis  - stipriai pakepti varškės piršteliai su aštriu padažu.

Antram patiekalui pasirinkau "mutter cheese masala" -su indiška duona. Tai tokie ploni kepti paplotėliai (kaip didžiuliai "blynai") su padažu (kaip virta košė - žirneliai, sūris, daug prieskonių). Nuotraukoje nelabai apetitiškai atrodo, bet buvo neapsakomai skanu ir sotu. Už tokį patiekalą restorane sumokėjus 185 rupijas universiteto studentų valgykloje galima gauti už 30 rupijų. Aišku, nesusilaikiau neparagavus švelnaus ir lengvo indiško alaus "royal challenge". Gyvenimas dar gražesnėmis spalvomis nušvito :)

Į kažkokį parką užsukome. Indai netvarkingi, šiukšlina, tačiau linkę mokėti po 10-20 rupijų, kad po šiek tiek prižiūrėtą žalią plotą pavaikščiotų ir vėl - pasifotografuotų, kojas baseinėlį įmerktų.

Šiomis dienomis mieste minios žmonių - garbinamas vienas populiariausių indų dievų - Ganeša (išminties ir kliūčių šalintojas), lietuviškai sakytume "drambliaveidis".  Gėlėmis išpuoštos Ganešos skulptūros vežamos sunkvežimiais ir specialiais kranais nardinamos į  miesto centre esantį ežerą. Visur šūkaujama ir plojama rankomis, kas man kažkodėl priminė Užgavėnes. Galvoju, jei tiek daug dideliausių Ganešų sukišama į vandenį, vietoj ežero kalnas turėtų išdygti. Pasirodo, po kažkiek laiko tos skulptūros ištraukiamos.

Pereiti gatvę mieste – kažkas panašaus į savižudybę, ar žaidimą „išlik gyvas“, ar rusišką ruletę. Hyderabade, matyt kaip ir visur Indijoje, saugaus eismo elementų - tokių kaip perėja ar šviesoforas – nerasta. Vakare sutemus mėginom pėdinti į prekybos centrą. Motorikšų skruzdėlynas, be sustojimo judantis įvairiausiomis kryptimis. Rekomenduojama per gatvę nebėgti, bo važiuojantysis nespės pristabdyti. Taigi, „brandinami šalti nervai“ – kai priešaky be paliovos judanti lavina motorikšų, o tu ramiai, kilstelėjęs ranką, eini per gatvę.

Indų vaikai nuoširdūs ir smalsūs. Rašant šį internetinį dienoraštį indų moterys atėjo kambarių tvarkyti, o prie manęs prisistatė jų maža mergaitė ir ėmė spoksoti: tai į mane, tai į kompiuterį, o nufotografavus iš karto prilėkė pažiūrėti fotkės J 

Smagu „prisiliesti“ prie indų džiugesio elementariomis technologijomis – eskalatoriumi parduotuvėje, kompiuteriu, fotoaparatu ar atrakcionų supynėmis. Mus apėmęs viso ko perteklius, turbūt po Indijos ir aš šokinėsiu iš džiaugsmo, naujai atradusi parasčiausius dalykus.

Pirmadieniais šalia universiteto miestelio vyksta turgus, kur aplinkinių kaimų gyventojai pardavinėja daržoves ir vaisius, deja, pastarųjų pasirinkimas nedidelis. Neatsivalgau mažų saldžių bananų. Prekiautojai, pamatę, kad mes užsieniečiai, kainas pakelia tris kartus. Tenka ilgai ir užsispyrusiai derėtis.

Daugybė daržovių, kurių nesu mačiusi (maži agurkiukai, maži baklažanai)

Vakar į įžanginę paskaitą susirinko visas mano kursas. Studentai iš 30 šalių, be galo daug mongolų, matyt kokį „blatą“ pas indus turi J Visų neišvardinsiu - Laosas, Afganistanas, Čilė, El Salvadoras, Omanas, Lima, Šri Lanka, Vietnamas, Kuba, Zambija – reikės pasaulio žemėlapį susišaudyt, įdomu gi J Paskaitos nuo 10 iki 13 val, po to 2 val. pertrauka ir tuomet nuo 15 iki 17 val. Ši anglų kalbos kursų programa buvo „paleista“ 1999 m., tai gi aš būsiu 36 laidos absolventė ir tik antra iš Lietuvos, atvykusi čia mokytis. Sveikinimo žodį tarusi programos koodinatorė gražiai ir tiksliai pasakė, kad mūsų visų, atstovaujančių skirtingas šalis, skirtumai gali ne tik skirti, bet ir jungti, ir kad tuos skirtumus smagu švesti (celebrate differences).

Kursiokai bendraujantys ir organizuoti, ryškėja lyderis – vyrukas iš Omano, pakvietęs į pažintinį vakarėlį su šokiais ant stogo. Iki pabaigos nebuvau, bet jau atsigirdo, kad mongolai savo degtinę išsitraukė ir tarpusavyje romanus pradėjo sukt. Įdomu įdomu...