Pirmieji potyriai

Galvoju, kad geriau mažiau skaityti keliavusiųjų tam tikroje šalyje atsiliepimų, kurie kažkokiu būdu sudarko, būtent – sudarko pojūčius ir potyrius. Buvau pasiskaičiusi, kad atvykus į Indiją, nesvarbu, kiek atvirai žmogus būtų nusiteikęs ir kiek daug žinotų kultūrinių ypatumų – patiriamas kultūrinis šokas. Taigi, manąjį šoką kažkas nukniso J

Nusileidus Delyje maloniai plūstelėjo karšto oro gūsis. Ir apėmė kažkoks keistas ramumas ir saldus pajautimas – kad gyvenime galima neskubėti ir nelėkti. Delio oro uostas tvarkingas, kilimais nuklotas. Orientuotis lengva. Tiesa, gerai, kad buvau informuota, jog ant rankinio į lėktuvą nešamo bagažo reikia prisegti avialinijų, kuriomis skrendama, lapukus (juos galima pasiimti registruojant bagažą). Ant tų lapelių užsirašai vardą, pavardę ir kur skrendi. Muitininkai ir kiti panašaus plauko pareigūnai keliuose taškuose tikrina. Delyje ilgai neteko laukti. Iš tarptautinio oro uosto pervažiavus į vietinių skrydžių terminalą skridau į Hyderabadą – galutinį kelionės tašką. Tiek Delio, tiek Hyderabado oro uoste „laukiau“, kada gi vietiniai pradės „kabinėtis“, „čiupinėti“ ar siūlyti „pagalbą“. Buvau girdėjusi, kad indų „paslaugumas“ lenkia egiptiečių ar turkų. Teko „nusivilti“ – nei vienas manęs nepakalbino. Hyderabado oro uoste mane pasitiko universiteto darbuotojas ir nuvežė į universiteto miestelį. Apturėjau tikrą malonumą – patirti indų vairavimo ypatumus J Važiuojama piešinga puse nei įprasta Europoje, vairas – dešinėje, posūkių niekas nerodo, lenkiant – pypina. Labai daug motociklų, mopedų ir motorikšų. Vyrai myža kur tik nori. Gatvėse karvės, ožkos, šunys, arkliai. Moterys spalvingais sariais apsirengusios ir daug musulmonių, dėvinčių burkas (Hyderabade – didžioji dalis gyventojų yra musulmonai). Ir nieko panašaus į chaosą, o labiau panašu į nusistovėjusią tvarką. Man gražu, nors ir labai vargana. Spoksojau prasižiojusi ir pilna džiugesio, kad būsiu čia ilgai ir kad mano akys galės „prisivalgyti“ lyg soties Indijos „be makiažo“. Angliškai kalbančių indų dialektas keistas, kad suprasčiau turiu kelis kartus perklausti. Universiteto miestelis saugomas kariškių. Indai atsiputę. Lyginu, kaip mes organizuojame renginius, priimame užsieniečius, šokinėjam, kad tik nieko netrūktų, ir kaip elgiasi indai. Juoda ir balta. Mane nuvedė į dvivietį kambarį (tokiam mažam kambary net studijų laikais negyvenau): dvi lovos, spinta, staliukas, prasilenkti praktiškai neįmanoma. Aha, galvoju, va čia pirmasis diskomforto zonos patyrimas, jau pamiršau, ką reiškia gyventi dviese su nepažįstamu žmogumi tokioje mažoje erdvėje. O gal man pasisekė – kitos po tris gyvena. Tualetas ir dušas kitoje patalpoje. Gyvių kambaryje nėra, bet rudos skruzdės pastebėtos, ne veltui pratinausi prie jų sią vasarą J Yra virtuvė, galima gamintis. Kambariokė angliškai nešneka, tai pirštais bandome susišnekėti. Užtat abi šypsomės ir patenkintos. Na, galvoju, bet jau nepliurps be paliovos J Tiesa, mane apgyvendino merginų bendrabutyje, vyrai – atskirai J Kiek spėjau pasibendrauti su kitomis studentėmis (iš Kubos, Tadžikistano, Baltarusijos, Kinijos) – angliškai mažai kas šneka. Įdomu, kaip paskaitos vyks – anglų kalba ar kūno kalba J Kaip minėjau – indai atsipalaidavę, man niekas nieko nepaaiškino, nei kada paskaitos, nei kokia gyvenimo bendrabutyje tvarka ar taisyklės, neaišku, kur parduotuvė, kur pietaujama ar vakarieniaujama. Gerai, kad šokolado turėjau, pavalgiau pietus ir vakariene vienu kartu. Paklausiau dėl internetinio ryšio kambaryje – administratorius pasakė, kad duos kodą, bet kadangi jis dabar labai užsiėmęs dėl didžiulio studentų antplūdžio, tai kodą gausiu už dviejų dienų. Tas mane labai prajuokino ir pralinksmino. Matyt tai labai indiška – viskas už dviejų dienų (geriausiu atveju)... Taigi, visiškai nieko nežinau ir esu rami. O gal to ramumo galima išmokti, kad būnant Lietuvoje įprastinėje nežinomybėje irgi būtų ramu? Keista tai, kad indišką nežinomybę organizmas priima be pasipriešinimų, tad kodėl išsivysčiusioje Europoje dažniausiai jaučiamasi nesaugiai, kai kažko nežinome? Tikra palaima, kad čia neturiu jokio plano ir man jo nereikia...