Išvyka į užmiestį

Kadangi pirmadienį tebestreikavo universiteto administracija, nebuvo paskaitų (apie savaitę trukęs streikas baigėsi), vykome į užmiestį. Aplankėme hinduistų šventyklą Yadagiri Gutta (apie tai rašiau praeitą kartą). Vykome automobiliu, ištrūkus iš milijoninio gyventojų skaičiumi didmiesčio atsivėrė gražūs, kalvoti Indijos kraštovaizdžiai.

Pati šventykla didžiulio įspūdžio nepaliko. Dėmesį daugiau kreipė laisvai po šventyklą bėgiojančios beždionės.

Žmonės meldžiasi, kažkas išmaldos prašo, gausybė prekeivių, pardavinėjančių kinietišką šlamštą. Vaikai nedrąsiai prašosi nufotografuojami ir džiaugiasi :)

Pakeliui užsukome į Surendapuri, indų vadinamą mitologinį tematinį parką. Jame apie 350 įvairaus dydžio "eksponatų", t. y. pačios svarbiausios hinduistų šventyklos ir dievai (skulptūros). Siekiama, kad žmonės daugiau žinotų ir giliau suvoktų indų, ypač hinduistų, mitologiją.

Viduje fotografuoti neleidžiama. Iš mūsų 17 žmonių grupės tik 3 apsisprendėme eiti, kiti nenorėjo mokėti po 250 rupijų. Man atrodė kvaila, nusibeldus 60 km, "pabučiuoti" centro vartus ir grįžti į miestą. Atsakant į klausimą "ar buvo verta" pasakyčiau - TAIP. Ne todėl, kad giliai domiuosi hinduistų mitologija, bet todėl, kad buvo smalsu pažiūrėti, kaip įrengtas tas centras, kokios ir kokia seka sustatytos skulptūros. Patys indai smalsiai ir neskubant apžiūrinėjo eksponatus, teiravosi, iš kur mes esame. Nustebino gausybė dievų ir įvairiausių mitologinių būtybių, kurių didžioji dalis - su daugybe rankų ar galvų, alsuojantys savo didingumu ir galia.  Perkant bilietus mums pasakė, kad eksponatų tako ilgis - 2 km, mums pasirodė - 6 km. Apžiūrėję kokį 100 eksponatų pavargome ir pradėjome lažintis, kiek dar liko. Lažybų objektas buvo indiškas alus, kurio vaizdinys karštą dieną šiek tiek vėsino. Griežtai nurodytos rodyklės, kokia seka turi būti apžiūrimos skulptūros (pačios skulptūros atskirtos pertvaromis), o juokingiausia ir keisčiausia tai, kad tako atgal ar išėjimo, neapėjus visko mitologinio centro, nėra. Štai tau indų tvarkos ir taisyklių paisymas.

Išvyka baigėsi skaniais vėlyvais pietumis indų restorane. Turime pamėgtą vietą, nelabai toli nuo universiteto. Restoranas visą laiką pilnas žmonių, kas yra tikrų tikriausias įrodymas, kad maistas skanus ir geras. Didelė dalis mano kursiokų raukosi vien tik išgirdę ką nors apie indišką maistą. Mūsų tarpe entuziastų, besidžiaugiančiu indišku maistu - nedaug :)

Niekaip nesuprantu žmonių mąstysenos, būnant Indijoje, patiems gamintis įprastą maistą ar eiti valgyti hamburgerių į greito maisto restoranus. Indiškas maistas skanus ir man nesisapnuoja sriubos, dešros, keptos bulvės ar kotletai (nors tokį maistą ir būdama Lietuvoje retai kada valgau). Labai skanus tradicinis indiškas saldus gėrimas lassi (su pienu arba vandeniu suplaktas jogurtas), niekaip neatsivalgau :)

Įspūdžių kokteilis

Gera žinia, kad pirmadienį tebesitesia universiteto administracijos streikas, nebus paskaitų ir su kursiokais susiorganizavome vykti į 60 km nuo miesto nutolusią hinduistų piligrimų mitologinę vietą Yadagirigutta - dievo Narasimha (dažnai vaizduojamas kaip pusė liūto, pusė žmogaus; dar vadinamas "Didžiuoju sergėtoju", apginančiu jam besimeldžiančius žmones tuomet, kai to labiausiai reikia, tikima, kad šis dievas gydo sunkiausiomis ligomis sergančius) šventyklą.
Hinduistų religija išskirtinė įvairiausiais dievais ir dievybėmis bei juos apipintomis legendomis. Vakar buvau hinduistų šventykloje Birla Mandir, kur tikintieji meldžasi Venkateshwara dievui, griaunančiam žmonių nuodėmes. 

Ant kalvos esanti balto marmuro šventykla buvo statoma 10 metų ir pašventinta 1976 m. Šventykla atvira visiems hinduistams ir neturi tradicinių varpų, kad atmosfera būtų tinkamesnė meditacijai. Atsiveria įspūdingas vaizdas į miestus dvynius - Hyderabadą ir Sekunderabadą. Į šią šventyklą, kaip ir visas Indijoje, įeinama basomis, batus palikus prie įėjimo. Aišku, fotografuoti neleidžiama. Su manimi buvę kursiokai iš Centrinės Amerikos ir Afrikos nėjo, sužinoję, kad reikia būti basiems. Graudžiai juokinga buvo žiūrėt į juos, tokius pasimetusius ir besiteisinančius, kad jiems purvina ar kad gali peršalti. Tebestebina žmonių ribotumas. Ką gi, ėjau viena. Smilkalų kvapas, meditacinė muzika, įvairiose "koplyčiose" besimeldžiantys tikintieji, lietus ir gaivus vėjas, miesto žiburiai tik kaitino atmosferą. Gal dar grįšiu čia be kompanijos...

Išbandytos beveik visos indų susisiekimo priemonės, išskyrus motorolerį ar motociklą. Na ir ką galiu pasakyti - man čia vis labiau ir labiau patinka. Važiavau mieste traukiniu, o bilieto kaina juokinga - 2 rupijos.

Nors traukinių stotyje atskirais stendais nurodyta, kur stoja traukinio vagonai moterims, tokių nerasta :) Lipome į bendrą visiems važiuojantiems vagoną. Indai nekantrūs - šokinėja iš traukinio šiam dar nesustojus :)

Šiandien išbandytas autobusas. Moterys ir vyrai įlipa skirtingais įėjimais, bilietai pigūs, tarpinės autobusų stotelės (išskyrus galutinę) - neaiškios, bet vietiniai gaudosi. Bilietų pardavinėtojas, pristabdžius autobusą, iškišą galvą ir rėkia važiavimo krypties pavadinimą. Sausakimšame autobuse važiavau stovėdama, nors bilietų pardavėjas primygtinai norėjo mane, kaip europietę (turbūt galvojo, kad nesaugu su manimi, dar iškrisiu pro atviras autobuso duris), pasodinti. Tik aš vis vietą užleisdavau moterims su vaikais. Pasistengsiu įvaldyt važiavimą traukiniais ir autobusais, nepaisant to, kad jie vyksta ne pagal tvarkaraštį (pvz. ant traukinio bilieto parašyta, kad kelionė prasidės dviejų valadų laikotarpyje) ir kelionė užtrunka, tai pati pigiausia susisiekimo priemonė. Aišku, aš spoksau į indus, šie  - į mane, bet niekas nepriekabiauja. Vis piktinuosi, kad turistinė literatūra pilna "briedo" ir liguistų perspėjimų.
Vakarinėje Hyderabado dalyje - 13 a. statytų gynybinių fortų ir 16 a. klestėjusios nepriklausomos Telanganos valstybės su Golkondos sostine griuvėsiai. Ant 120 m. kalvos įsikūrusi senojo Golkondos miesto tvirtovė garsėjo deimatų gavyba ir prekyba. Kadaise tai buvo šio regiono vieno galingiausių musulmonų sultonų rezidencija. Įspūdinga 10 km besitęsianti gynybinė siena su 87 pusiau žiediniais bastionais. Išlikę vartai, karališkos šventyklos, apartamentų ir pakeliamų tiltų griuvėsiai. Daugelyje tokių lankomų vietų bilieto kaina indams ir užsieniečiams skiriasi. Mokėjau 100 rupijų (apie 2 dolerius), kai vietiniai - po 5 rupijas. Tokiu būdu skatinamas indų savišvieta.
Indai be paliovos prašo kartu nusifotografuoti, prieina, atsiklausia ir poto piškina mobilkomis, dar dėl savo prigimtinio smalsumo ir šalies pasiteirauja :)

Apie puantro kilomentro nuo tvirtovės – Quatb Shahi mauzoliejai.

Sekmadienis baigėsi aštria iki ašarų vakariene – vienas populiariausių regiono patiekalų - vištienos biryani (kažkas panašaus į aštrų prieskoniuotą plovą su vištiena). Pastebėjau, kad daugelyje maitinimo taškų, kai už stalo sėdi mišri kompanija, pirma aptarnaujami vyrai.

Vėlu, už lango muša būgnais. Ir nesuprasi kodėl: religinės apeigos, pasilinksminimas ar vėl streikas? Bet ir nesvarbu. Geras laikas...

Demokratijos išraiška Indijoje - streikai

Indija pulsuoja streikais.  Nebuvo užkliuvę, kad tai šioje šalyje - įprasta ir populiari visuomenės, politinių partijų, religinių bendruomenių nuomonės, protesto, reikalavimų išraiška (ne visada taiki), pasižyminti giliomis tradicijomis. 1932 m. , būdamas kalėjime, M. Gandis pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. Indijoje streikuojama dėl pakilusių kuro kainų, mažų atlyginimų, politinių ir religinių konfliktų. Streikai "paralyžuoja" vietinių gyvenimą, stringa transportas, uždaromos mokyklos ir pan. ir tai gali trukti ne dieną ar kelias, kaip įprasta Europoje, bet iki trijų mėnesių ir daugiau. Pvz. Indijos valstybinė aviacijos kompanija atšaukė 40 skrydžių dėl streiko, kurį paskelbė didžioji dalis jos darbuotojų, protestavusių prieš draudimą bendrauti su žiniasklaida (draudimas darbuotojams buvo įvestas kompanijos vadovybės po lėktuvo Air India“ katastrofos). Mėginu įsivaizduoti lietuvius, streikuojančius dėl to, kad kokio nors Vilniaus oro uosto darbuotojams uždrausta bendrauti su spaudos atstovais :)
Streikais susidomėjau todėl, kad šiuo metu streikuoja universiteto, kuriame mokausi, administracijos darbuotojai (išskyrus dėstytojus). Jau visą savaitę nuo to laiko, kai atvykau, universiteto administracijos personalas vaikštinėja, šūkauja, muša būgnus ir reikalauja didesnių algų, kaip kad buvo pažadėta kažkokiu universiteto vadovybės nutarimu. Šiandien nebuvo paskaitų, nes streikuotojai užrakino auditorijas. Kiekvieną kartą, tiesiogiai ar netiesiogiai, gyvenimas Indijoje primena, kad nieko negali planuoti arba turi nusiteikti dažniems pokyčiams :) Vienintelis neigiamas šio streiko padarinys -  streikuojantys darbuotojai neišmoka mums stipendijų :) Na, jei streikas užtruks visą kitą savaitę - teks greičiau keliavimo po Indiją maršrutą nusipiešt. Jau ir du vyrukus bendraminčius turiu iš Salvadoro ir Nikaragva. Šiandieninis paskaitų atšaukimas turėjo savų pliusų - su naujaisiais draugais iš Centrinės Ametrikos nuvarėme į indų restoraną ir apturėjome skanius pietus bei pasikalbėjimą apie mūsų šalis, darbus, laisvalaikį ir meilę :)

Mokslai prasidėjo

Nuo antradienio vyksta paskaitos.  Atsižvelgiant į Indijoje prabudusį mano polinkį naktinėti - mokslų tvarkaraštis visai priimtinas: nuo 10 iki 13 val. ir nuo 15 iki 17 val. Viso gaunasi 5 paskaitos per dieną. Turėsime tris testus. Taip pat reikės parengti kursinį darbą (projektą) pasirinkta tema. Dėstytojai patinka, pasiruošę, gyvybingi, šypsosi. Ketinu lankytini  fakultatyvines paskaitas TOEFL egzaminui ruostis. Na, dar įvairiomis temomis diskusijos vyksta universitete, filmus rodo. Ambicingų tikslų neturiu, prie knygų dar nedžiūnu. Kadangi įsijaučiau į indišką gyvenimo stilių - niekur neskubu.  Manau, kad sustiprinsiu dviejų kalbų - anglų ir rusų - įgūdžius. Rusiškai tenka bendrauti su kursiokais, kadangi daug atvykusių iš buvusios TSRS.

Porą šeštadienių mums organizuos 2 vietines ekskursijas, o lapkričio gale, prieš galutinį testą - vienos savaitės trukmės išvyką (progresas - skrisime lėktuvu, kai ankstesnieji kursai keliavo traukiniais) maršrutu Delis -Agra (Tadžmahalas) - Džaipuras. Pati savarnakiškai ketinu nuvykt į Goa ir gal Mumbajų.

Tiesa, gavau pakvietimą nusifiluoti (epizoduose) indiškame filme. Čia gaudo europiečius filmams. Už dieną moka nuo 50 dolerių. Greičiausiai šį savaitgalį įgysiu naujos patirties, o ką gali žinot - gal patiks :)

Indų valgiai, turgus, bandymai pereiti gatvę ir šokiai ant stogo

Kad ir kaip besistengčiau, nuoseklus pasakojimas nesigaus. Gyvenimas čia vis labiau traukia ir įtraukia. Reikia gerai pasukt galvą, kad susigaudyčiau, kokia savaitės diena. Planuoti nieko nepavyksta, o tai, kas buvo sumanyta prieš porą valandų, tiesiog keičiasi akimirksniu. Sekmadienį ketinome važiuoti traukiniu į Hyderabado priemiestį, vadinamą Hitec City, pasižymintį vakarietiškais dangoraižiais, informacinių technologijų paslaugas teikiančiomis kompanijomis ir jų ofisais, šiuolaikiškai besirengiančiais žmonėmis (paradoksalu, mane žavi indų apranga, o indus traukia europietiška popkultūra). Nuvykti  į Hitec City nepavyko, nes sekmadienį traukiniai labai retai ar visai nevažiuoja, o laukti vakarinio traukinio nesinorėjo. Sumanėme eiti į kiną. Prekybos centras (tipo mūsų "akropolis", tik žymiai mažesnis) pilnas vaikštinėjančių ir prie parduotuvių vitrinų besifotografuojančių žmonių. Ir mus fotografavo, lygiai taip pat, kaip mes - indus. Žmonės kartais labai panašūs, nepaisant skirtingų tautybių. Vaikai važinėjo eskalatoriumi ir spiegė iš džiaugsmo, tokią pramogą apturėdami. Greito maisto restorane pilna žmonių, ištroškusių paragaut coca cola gėrimo ir "beskonio" hamburgerio. Vakarų kultūros invazija... Į kiną nenuėjome, nes bilietus pardavinėjančio indo buvome suklaidinti, kad filmai be angliškų titrų. Gal kitą kartą :)
Atsidūrėme pakankamai prabangiame restorane, kur sočiai ir brangokai papietavome (vienam žmogui - apie 30 litų, o tai čia - pakankamai dideli pinigai).

Aš užsisakiau šaltą užkandį, kurį padavėjas, neatsiklausęs, visai mano kompanijai padalino. Tai buvo Andra regiono tradicinis užkandis  - stipriai pakepti varškės piršteliai su aštriu padažu.

Antram patiekalui pasirinkau "mutter cheese masala" -su indiška duona. Tai tokie ploni kepti paplotėliai (kaip didžiuliai "blynai") su padažu (kaip virta košė - žirneliai, sūris, daug prieskonių). Nuotraukoje nelabai apetitiškai atrodo, bet buvo neapsakomai skanu ir sotu. Už tokį patiekalą restorane sumokėjus 185 rupijas universiteto studentų valgykloje galima gauti už 30 rupijų. Aišku, nesusilaikiau neparagavus švelnaus ir lengvo indiško alaus "royal challenge". Gyvenimas dar gražesnėmis spalvomis nušvito :)

Į kažkokį parką užsukome. Indai netvarkingi, šiukšlina, tačiau linkę mokėti po 10-20 rupijų, kad po šiek tiek prižiūrėtą žalią plotą pavaikščiotų ir vėl - pasifotografuotų, kojas baseinėlį įmerktų.

Šiomis dienomis mieste minios žmonių - garbinamas vienas populiariausių indų dievų - Ganeša (išminties ir kliūčių šalintojas), lietuviškai sakytume "drambliaveidis".  Gėlėmis išpuoštos Ganešos skulptūros vežamos sunkvežimiais ir specialiais kranais nardinamos į  miesto centre esantį ežerą. Visur šūkaujama ir plojama rankomis, kas man kažkodėl priminė Užgavėnes. Galvoju, jei tiek daug dideliausių Ganešų sukišama į vandenį, vietoj ežero kalnas turėtų išdygti. Pasirodo, po kažkiek laiko tos skulptūros ištraukiamos.

Pereiti gatvę mieste – kažkas panašaus į savižudybę, ar žaidimą „išlik gyvas“, ar rusišką ruletę. Hyderabade, matyt kaip ir visur Indijoje, saugaus eismo elementų - tokių kaip perėja ar šviesoforas – nerasta. Vakare sutemus mėginom pėdinti į prekybos centrą. Motorikšų skruzdėlynas, be sustojimo judantis įvairiausiomis kryptimis. Rekomenduojama per gatvę nebėgti, bo važiuojantysis nespės pristabdyti. Taigi, „brandinami šalti nervai“ – kai priešaky be paliovos judanti lavina motorikšų, o tu ramiai, kilstelėjęs ranką, eini per gatvę.

Indų vaikai nuoširdūs ir smalsūs. Rašant šį internetinį dienoraštį indų moterys atėjo kambarių tvarkyti, o prie manęs prisistatė jų maža mergaitė ir ėmė spoksoti: tai į mane, tai į kompiuterį, o nufotografavus iš karto prilėkė pažiūrėti fotkės J 

Smagu „prisiliesti“ prie indų džiugesio elementariomis technologijomis – eskalatoriumi parduotuvėje, kompiuteriu, fotoaparatu ar atrakcionų supynėmis. Mus apėmęs viso ko perteklius, turbūt po Indijos ir aš šokinėsiu iš džiaugsmo, naujai atradusi parasčiausius dalykus.

Pirmadieniais šalia universiteto miestelio vyksta turgus, kur aplinkinių kaimų gyventojai pardavinėja daržoves ir vaisius, deja, pastarųjų pasirinkimas nedidelis. Neatsivalgau mažų saldžių bananų. Prekiautojai, pamatę, kad mes užsieniečiai, kainas pakelia tris kartus. Tenka ilgai ir užsispyrusiai derėtis.

Daugybė daržovių, kurių nesu mačiusi (maži agurkiukai, maži baklažanai)

Vakar į įžanginę paskaitą susirinko visas mano kursas. Studentai iš 30 šalių, be galo daug mongolų, matyt kokį „blatą“ pas indus turi J Visų neišvardinsiu - Laosas, Afganistanas, Čilė, El Salvadoras, Omanas, Lima, Šri Lanka, Vietnamas, Kuba, Zambija – reikės pasaulio žemėlapį susišaudyt, įdomu gi J Paskaitos nuo 10 iki 13 val, po to 2 val. pertrauka ir tuomet nuo 15 iki 17 val. Ši anglų kalbos kursų programa buvo „paleista“ 1999 m., tai gi aš būsiu 36 laidos absolventė ir tik antra iš Lietuvos, atvykusi čia mokytis. Sveikinimo žodį tarusi programos koodinatorė gražiai ir tiksliai pasakė, kad mūsų visų, atstovaujančių skirtingas šalis, skirtumai gali ne tik skirti, bet ir jungti, ir kad tuos skirtumus smagu švesti (celebrate differences).

Kursiokai bendraujantys ir organizuoti, ryškėja lyderis – vyrukas iš Omano, pakvietęs į pažintinį vakarėlį su šokiais ant stogo. Iki pabaigos nebuvau, bet jau atsigirdo, kad mongolai savo degtinę išsitraukė ir tarpusavyje romanus pradėjo sukt. Įdomu įdomu...

Tiesiog šeštadienis

Keistas laiko pajautimas, tiksliau – laiko nesuvokimas. Greičiausiai ne todėl, kad esu svetur. Neįprasta – nes nedirbu, nors kartais tenka darbinius reikalus internetu tvarkyti; nesijaučiu turiste, nors skaitinėju „South India. Lonely Planet“ ir spoksau į žemėlapį bei dėl seno įpročio vis dar bandau orientuotis; paskaitos neprasidėjo, nors nuo pirmadienio žadamas tikros (dar nežinau, ką indams reiškia žodis „tikras“) studijos... Leidžiu sau naktinėti tiek, kiek noriu ir keltis tada, kada noriu. Kartais epizodiškai šmėsteli karti mintis, kaip gi gyvensiu grįžusi, bet labai greitai išgaruoja. Kiek seniai svajota prabusti ryte ir suvokti, kad nieko nereikia daryti.

Šiandien su 5 tadžikų (o kokie jie dideli savo šalies patriotai, net pavydu, pasakoja vienas per kitą ir tieg daug žino apie savo istoriją, geografiją, kultūrinius ypatumus, kad pasijuntu negebanti taip patraukliai pristatyti Lietuvos) kompanija patraukėme į miesto centrą. Teko važiuoti apie dvidešimt kilomentrų. 

 

Prie vietinio eismo ypatumu pripratau ir jaučiuosi saugiai važiuodama indo vairuojama motorikša. Miestas didžiulis, apie 10 milijonų gyventojų – vos ne trys Lietuvos.

Pasiklausę vietinių rekomendacijų nuvykome į indų vadinamą ir jų tarpe populiarų NTR Garden. Man daugiau buvo įdomu stebėtis, kodėl indai mėgsta šią vietą? Tai kažkas panašaus į mažą parkelį su keliais gėlynais, atrakcionais (tokiais pat baisiais kaip Palangoje) ir traukinuku, vežiojančiu po teritoriją. Gausios indų šeimos ir be galo daug jaunimo vaikštinėja ir fotografuojasi. Tokia didžiulė pramoga jiems. 

 

 

Užklupo lietus. Į pabaigą eina vadinamas lietaus sezonas (monsoon). Indai nežino, kas yra lietuviškas lietus, kai kiaurai lyja ir merkia smegenis ištisą savaitę, mėnesį. Čia per visą dieną nulyja kokį pusvalandį ir vėl šviečia saulė. Sako, kad už savaitės ateis indiškoji žiema, kai Hyderabade laikysis  plius 25. 

 

Mieste daug aktyviai išmaldos prašančių. Indų berniukas taip ilgai sekė mūsų kompanija, kad vienas  neapsikentęs davė metalinį pinigėlį, tuomet berniukas dar įkyriau pradėjo mus sekt, bandydamas ranką kišt į pinigų davusiojo kišenę. Važiuojant su rikša ir šiai sustojus dėl kamščių prisistato elgeta (daugiausia vaikai arba moterys) su ištiesta ranka. Vilniuje elgetos maziau ikyrus, bet, ir indams nesusileidzia - originalus lietuviskai :)

Su vienu indu bendravau, bandžiau nupasakoti, kaip esu džiugiai nustebusi jų gebėjimu neplanuoti ir neskubėti. Tai tas skaniai nusijuokė ir pasakė, kad taip atrodo atvykusiems čia mokytis, ir kad dirbantys indai patiria tokį pat stresą kaip ir europiečiai. Nesinori tikėti...

Moteriškos prigimties neužgniauši...

Šiandien vyko anglų kalbos testas, kurio tikslas - nustatyti atvykusiųjų studentų anglų kalbos žinių lygį ir pagal tai nukreipti į atitinkamą kursą. Po testo buvome informuoti, kad esame laisvi iki pirmadienio, kuomet turėtų prasidėti mokslai. Aišku, apsidžiaugiau, kad galėsiu visą savaitgalį tyrinėti miestą: ir į turgų nuvaryti, ir į kiną nueit, o sekmadienį, jei pavyks – į bažnyčią, ir šiaip paslankioti be plano. Nes plano Indijoje nėra...

Kursiokai mano iš įvairiausių šalių. Daug tadžikų, draugiški, laužė liežuvį bandydami angliškai su manimi pabendrauti. Kai sužinojo, kad kalbu rusiškai – klodai atsivėrė. Net ir greta gyvenanti estė prakalbo rusiškai, pamiršusi savo estišką išdidumą. Prisidiskutavome apie šalis, kuriose gyvename, religijas, darbus, pomėgius. Mano kambariokė iš Laoso, besišypsanti ir angliškai nekalbanti. Dvi sesutės iš Zambijos ryt keliaus su manimi i miesta. Prajuokino mongole, kai auditorijoje, salia atsisedusi, issieme dezinfekuojancia servetele, nusivale kede, stala, o paskui issitraukusi kazkoki skysti rankas nusipurske. Indiskiems gyviams atrodome draugiski, nes kas vakara vis daugiau ju atsiranda. Siandien mano skvarbus zvilgsnis pervere tarakona ir dar kazkoki keturkoji (mes juos cia vadiname "mazais krokodilais"). Bet viskas naturalu ir tebedziugina.

Kambarys, kuriame gyvenu, svelniai tariant kuklokas. Kadangi atvykau viena is paskutiniuju (nors pasirodo, kazkas is kursioku vyko 5 dienas), tai rinktis "geresniu" salygu man neteko. Bet as ir  nesuku sau galvos apie teorines pasirinkimo galimybes. Mano filosofija "gauname, ka turime gauti ir ko mums duotuoju laiku reikia" Indijoje atsigauna.

O dabar apie moteriska prigimti arba moters prigimtines savybes... Po anglu kalbos testo su kursiokais isejome pasizvalgyti po apylinkes. Radome kazkoki 3 aukstu prekybos centras, tai as viename is tu aukstu "siek tiek" uztrukau - pora valandu matavausi kurtas :) atsigavau :) koks grozis, o spalvu ivairove! Nusipirkau trejas, pradziai pakaks.

Studentu miestelyje, kuriame gyvenu - gardi indiska arbata. Vietineje studentu valgykloje dar nevalgiau, kazkaip nepatraukliai atrodo. Matyt ta mongole, apie kuria rasiau, burna skalautu savo dezinfekciniu skysciu, pamaciusi gaminimo procesa. Galvoju, kad veliau, siek tiek daugiau pajaukinusi savo skrandi indisku maistu, eisiu ten pavalgyti. Dabar gaminames patys. Atpratusi nuo maisto gaminimo buvau itraukta i "gamintoju sarasa", pagal kuri rytoj tureciau gaminti vakariene.  Labai idomu, kaip pavyks didysis eksperimentas. Pasijutau kaip Benderis,  laive bandes paisyti Kisa ir aiskinti, kad "kas pasakys, kad tai - mergaite, tegu meta akmeni". Galesiu ir as tarti "kas pasakys, kad tai - ne vakariene, tegu meta akmeni".

Laukia idomus savaitgalis!

Pirmieji potyriai

Galvoju, kad geriau mažiau skaityti keliavusiųjų tam tikroje šalyje atsiliepimų, kurie kažkokiu būdu sudarko, būtent – sudarko pojūčius ir potyrius. Buvau pasiskaičiusi, kad atvykus į Indiją, nesvarbu, kiek atvirai žmogus būtų nusiteikęs ir kiek daug žinotų kultūrinių ypatumų – patiriamas kultūrinis šokas. Taigi, manąjį šoką kažkas nukniso J

Nusileidus Delyje maloniai plūstelėjo karšto oro gūsis. Ir apėmė kažkoks keistas ramumas ir saldus pajautimas – kad gyvenime galima neskubėti ir nelėkti. Delio oro uostas tvarkingas, kilimais nuklotas. Orientuotis lengva. Tiesa, gerai, kad buvau informuota, jog ant rankinio į lėktuvą nešamo bagažo reikia prisegti avialinijų, kuriomis skrendama, lapukus (juos galima pasiimti registruojant bagažą). Ant tų lapelių užsirašai vardą, pavardę ir kur skrendi. Muitininkai ir kiti panašaus plauko pareigūnai keliuose taškuose tikrina. Delyje ilgai neteko laukti. Iš tarptautinio oro uosto pervažiavus į vietinių skrydžių terminalą skridau į Hyderabadą – galutinį kelionės tašką. Tiek Delio, tiek Hyderabado oro uoste „laukiau“, kada gi vietiniai pradės „kabinėtis“, „čiupinėti“ ar siūlyti „pagalbą“. Buvau girdėjusi, kad indų „paslaugumas“ lenkia egiptiečių ar turkų. Teko „nusivilti“ – nei vienas manęs nepakalbino. Hyderabado oro uoste mane pasitiko universiteto darbuotojas ir nuvežė į universiteto miestelį. Apturėjau tikrą malonumą – patirti indų vairavimo ypatumus J Važiuojama piešinga puse nei įprasta Europoje, vairas – dešinėje, posūkių niekas nerodo, lenkiant – pypina. Labai daug motociklų, mopedų ir motorikšų. Vyrai myža kur tik nori. Gatvėse karvės, ožkos, šunys, arkliai. Moterys spalvingais sariais apsirengusios ir daug musulmonių, dėvinčių burkas (Hyderabade – didžioji dalis gyventojų yra musulmonai). Ir nieko panašaus į chaosą, o labiau panašu į nusistovėjusią tvarką. Man gražu, nors ir labai vargana. Spoksojau prasižiojusi ir pilna džiugesio, kad būsiu čia ilgai ir kad mano akys galės „prisivalgyti“ lyg soties Indijos „be makiažo“. Angliškai kalbančių indų dialektas keistas, kad suprasčiau turiu kelis kartus perklausti. Universiteto miestelis saugomas kariškių. Indai atsiputę. Lyginu, kaip mes organizuojame renginius, priimame užsieniečius, šokinėjam, kad tik nieko netrūktų, ir kaip elgiasi indai. Juoda ir balta. Mane nuvedė į dvivietį kambarį (tokiam mažam kambary net studijų laikais negyvenau): dvi lovos, spinta, staliukas, prasilenkti praktiškai neįmanoma. Aha, galvoju, va čia pirmasis diskomforto zonos patyrimas, jau pamiršau, ką reiškia gyventi dviese su nepažįstamu žmogumi tokioje mažoje erdvėje. O gal man pasisekė – kitos po tris gyvena. Tualetas ir dušas kitoje patalpoje. Gyvių kambaryje nėra, bet rudos skruzdės pastebėtos, ne veltui pratinausi prie jų sią vasarą J Yra virtuvė, galima gamintis. Kambariokė angliškai nešneka, tai pirštais bandome susišnekėti. Užtat abi šypsomės ir patenkintos. Na, galvoju, bet jau nepliurps be paliovos J Tiesa, mane apgyvendino merginų bendrabutyje, vyrai – atskirai J Kiek spėjau pasibendrauti su kitomis studentėmis (iš Kubos, Tadžikistano, Baltarusijos, Kinijos) – angliškai mažai kas šneka. Įdomu, kaip paskaitos vyks – anglų kalba ar kūno kalba J Kaip minėjau – indai atsipalaidavę, man niekas nieko nepaaiškino, nei kada paskaitos, nei kokia gyvenimo bendrabutyje tvarka ar taisyklės, neaišku, kur parduotuvė, kur pietaujama ar vakarieniaujama. Gerai, kad šokolado turėjau, pavalgiau pietus ir vakariene vienu kartu. Paklausiau dėl internetinio ryšio kambaryje – administratorius pasakė, kad duos kodą, bet kadangi jis dabar labai užsiėmęs dėl didžiulio studentų antplūdžio, tai kodą gausiu už dviejų dienų. Tas mane labai prajuokino ir pralinksmino. Matyt tai labai indiška – viskas už dviejų dienų (geriausiu atveju)... Taigi, visiškai nieko nežinau ir esu rami. O gal to ramumo galima išmokti, kad būnant Lietuvoje įprastinėje nežinomybėje irgi būtų ramu? Keista tai, kad indišką nežinomybę organizmas priima be pasipriešinimų, tad kodėl išsivysčiusioje Europoje dažniausiai jaučiamasi nesaugiai, kai kažko nežinome? Tikra palaima, kad čia neturiu jokio plano ir man jo nereikia...

Belaukiant skrydžio. Vilnius

Jau Vilniaus oro uoste. Visai patogus skrydis - per Helsinkį į Delį, o iš ten su vietinėm avialinijom į Hyderabadą. Gerai, kad naktinis skrydis - gal pavyks nusnaust.  Jei viskas vyks pagal Dievo planą - 11.30 vietiniu laiku turėčiau būti galutiniame kelionės taške.  V. Kernagio dainos žodžiai skamba - "o tada bus kaip būt privalo, kažkam - žirgas, kažkam - kamanos"...

Prieš išvykstant. Apie būseną

Būsena, švelniai tariant, - lengvai išprotėjusi. Kūnas Lietuvoje, mintys - kažkur pakibusios. Darbų daugėja arba mano darbingumas kritęs iki minimumo. Ypatingas jaudulys (kažkur skrandyje nutupęs), toks, koks būna prieš kelionę. Padrikos mintys. Lagaminą krausiu kaip visada - paskutinę dieną. Nutariau imti kuo mažiau daiktų, nes dažniausiai daugiau nei pusės neprirerikia :) Žinau, kad pirmiausia, kai tik nuvyksiu, prisipirksiu spalvingų kurtų (kurta - tradicinis indų drabužis).
Šiaip jokio ypatingo pasiruošimo. Bilietai, viza, kelionės draudimas yra, pasiskiepijau prieš du mėnesius. Svarbiausia, kavos ir šokolado bei ausinuko nepamiršt...
Pavargau nuo laukimo, kalbų, įvairių patarimų (ir draugiškų, ir tokių, kuriems  atpasakoti neapsiverčia liežuvis) ir atsisveikinimų, lyg su visam išvykčiau.
Tikiu, kad nėra atsitiktinumų, ir kad gauname tai, ką turime gauti. Nieko nenoriu sureikšminti. Džiaugiuosi tuo, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime... Ir esu dėkinga savo draugams, kurie džiaugiasi kartu su manimi.
Toliau rašysiu iš Indijos :)

Kaip ir kodėl Indija?

Tikra tiesa - Indijos mano svajonėse ar ieškojimuose nebuvo. Nors nemažai draugų net po keletą kartų vyko ir tebevyksta į šią stulbinančių kontrastų šalį Pietų Azijoje, galvojau, kad Indija - ne man. Matyt čia koją kišo stereotipinis mąstymas, nes Indija man asocijavosi su tikėjimo tiesų ir gyvenimo prasmės ieškojimu, meditacija ar joga. O gal  tiesiog ne laikas buvo? Galų gale dabar tai nesvarbu. Nes aš vykstu į Pietų Indiją, ir šios kelionės oficalioji versija - trijų mėnesių stažuotė anglų kalbos tobulinimui  Anglų ir užsienio kalbų universitete Hyderabade. Ne, ne, tikrai nejuokauju. O priešistorė tokia... Darbe prasisuko raštas, kuriuo viešojo (ir nebūtinai) sektoriaus darbuotojai buvo kviečiami dalyvauti Indijos Vyriausybės finansuojamoje Indijos techninio ir ekonominio bendradarbiavimo programoje (ITEC). Pagal šią programą finansuojamos studijos įvairiuose Indijos universitetuose. Ką gi, Lietuva priskiriama prie kitų 157 šalių Azijoje, Rytų Europoje (įskaitant buvusią TSRS), Centrinėje Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir pakviesta "prisiliesti"  prie įvairiose srityse besivystančios Indijos patirties. Pirmiausia permečiau akimis dalyvavimo tokioje programoje sąlygas - dengiamos kelionės, apgyvendinimo, vizos išlaidos plius mokama stipendija (10000 rupijų - apie 600 litų per mėnesį). Daugiau nei 40 Indijos universitetų siūlo skirtingos trukmės (nuo trijų savaičių iki vienerių metų) studijas IT, aplinkosaugos, žmogiškųjų išteklių valdymo, finansų, turizmo, kalbų ir kt. srityse.  Man net abejonių nebuvo dėl pamėginimo dalyvauti tokioje programoje. Visų pirma todėl, kad tai - INDIJA, antra - Indijos vyriausybės, finansuojančios studijas, geranoriškumas, trečia - galimybė pasimokyti ir tuo pačiu sutikti skirtingus žmones iš tų "besivystančių" 157 šalių. Galų gale, ketvirta - naujai pažint save! Turėjau tik išsirinkti, ką norėčiau mokytis. Apsisprendimą ribojo programos sąlygos - reikėjo argumentuoti, kaip mokslai padės kasdieniame darbe.  Internete "pagooglinus" apie Indijos universitetus  paaiškėjo, kad Anglų ir užsienio kalbų universitetas yra man priimtiniausias. Užpildžiau paraiškos formą, sudalyvavau pokalbyje su Indijos ambasados Varšuvoje konsulu ir po kiek laiko buvau pradžiuginta konsulo raštu, kad esu atrinkta ir vykstu į Pietų Indiją!