Be pavadinimo

Maniau, grįžusi iš Indijos, užversiu dienoraštį, kaip smagią knygą, ir padėsiu į lentyną. Na, gal kartais išsitrauksiu, dulkes nupūsiu, pavartysiu... Tačiau vis grįžtu mintimis Ten, kiekvieną dieną grįžtu. Bėgantys padriki, spalvoti, šviesūs fragmentai, šildantys kasryt mane, skubančią į darbą.  Vaizdai, patys paprasčiausi, kasdieniai, gyvenimiški. Prisimenu, galvoju, šypsausi, džiaugiuosi. Ir vis aiškiau suvokiu, kad nieko atsitiktinio gyvenime nebūna...

Kelionė namo. Miuncheno oro uostas. Vilnius. Užverčiamas paskutinis dienoraščio puslapis

Daug sumaišties. Laikas Indijoje nerealiai greitai prabėgo. Ištirpo 3 mėnesiai. Paskutinėmis dienomis buvo užgimęs stiprus namų ilgesys. Ilgėjausi draugų, Vilniaus, švaros, įprasto maisto, net darbo. Norėjosi ištrūkti, atrodė, kad optimalus laikas buvimui svetur – 2 mėnesiai, ne daugiau.

Dabar galvoje ir dūšioje lengvas chaosas. Ir visiškai nedžiugina europietiški veidai, kalėdų nuotaiką besistengiantys „įkišti“ prekeiviai, sniegas ir paniukęs dangus, blizgančios vitrinos, tvarka ir švara, ir vakarietiškas „aiškumas“, kaip reikia gyventi. Mintys – Indijoje, kūnas - Lietuvoje. Mirkstu Miunchene (suomių avialinijos streikuoja, tenka daryti ratą ir baladotis per Vokietiją ir Lenkiją, būtų geriau kokia Italija ar Ispanija, šiek tiek lengviau adaptacija vyktų), gurkšnoju vokišką alų europietiškomis kainomis, žiūrinėju nuotraukas ir graudinuosi.

Tai, ką patyriau Indijoje, ko išmokau, ką atradau – susidėlios vėliau, man ir nereikia atsakymų dabar. Jaučiu, kad sutikau ir pažinau keletą labai artimų žmonių, išsiskyrimas su kuriais spaudžia vidų ir švelnų ilgesį gimdo. Vaizduotė bando atkurti paskutinį atsisveikinimą (aš išvykau viena pirmųjų), kai manęs išlydėti atėjo žmonės, patapę laikina ir tuo pačiu tikra šeima.

Nemanau, kad Indijoje tobulai pramokau anglų, juokavome, kad mūsų anglų kalbos žinios daugiau sumenko nei sustiprėjo (dėka „originalaus“ ir išskirtinio indiško akcento, tarp kitko indai labai didžiuojasi savo anglų kalbos žiniomis). Didžiausia dovana, kurią gavau gyvendama Indijoje (ačiū Indijos vyriausybei už šią galimybę) – pati šalis, nors pamačiau, patyriau, pajutau nedaug, ir  žmonės (moksladraugiai), su kuriais gyvenau, bendravau, draugavau. Pasaulis didžiulis, mes įvairūs iš skirtingų šalių su savomis tradicijomis, mentalitetais, charakteriais, gyvenimo istorijomis, patirtimis. Žmonės ypatingoje nestandartinėje situacijoje ir aplinkoje – tai iš tikro buvo verta patirti. 

Indijoje apturėjau tikrų tikriausią gyvenimo džiaugmą ir ramybę, ir minimumą inertiškų judesių. Naujai atradau save – bendraujančią todėl, kad norisi bendrauti ir būnančią su žmonėmis todėl, kad norisi būti.

Gal kažkas nusivils, kad nepasikeičiau, ir kad religijos nepakeičiau, ir kad ir turtingo indo vyro nesusiradau, nors viso to aš ir neieškojau. Kaip gerai, kad vykdama į Indiją neturėjau jokių lūkesčių, tad niekuo nenusivyliau. Buvau sau davusi pažadą, kurį lengvai tęsėjau – priimti viską, kas bus duota patirti, nesiginčyti ir nemaištauti.
Indijoje atsirado nugesęs pojūtis, kad gyvenimas įdomus, kad aš kažko noriu, kad man paprasčiausiai gera.

Užverčiu savo dienoraštį. Liko daug neaprašytų patyrimų ir įspūdžių. Juoką kelianti „tobula“ indų biurokratija, indų tautos apsukrumas ir nuoširdumas, kelionė į Delį, Agrą ir Jaipurą...

Kuo gyvenu dabar? Vilniumi, paskendusiu žiemoje, ir savo būsena, kurios nesinori aprašyti, tik dar kažkiek joje pabūti. Ir besibeldžiantis noras gyventi čia ir dabar...

Modernus šokis ant Golkonda tvirtovės sienų

Pasirodo, būnant svetur skaityti vietinius laikraščius - verta (vėlokai tą supratau). Miesto naujienos, aktualijos, informacija apie renginius  - visa tai galima rasti vietinėje žiniasklaidoje. Pavarčiusi "Hyderabado žinias" radau straipsnį apie "Bandaloop Project". Tai modernaus šokio grupė iš Amerikos, atliekanti pasirodymus išskirtinėje aplinkoje - ant pastatų, tiltų, bokštų, dangoraižių, kalnų. Suintrigavo, tuo labiau, kad pastaruoju metu jaučiu stiprų kultūrinių renginių stygių. Ši grupė Indijoje atliko tik du pasirodymus, ir mano džiaugsmui, vienas iš tų pasirodymų vyko "gimtajame" Hyderbade - ant Golkonda tvirtovės sienų (apie šią tvirtovę rašiau anksčiau).

Šokiu siekiama atkreipti žmonių dėmesį į gamtos ir architektūros paminklų trapumą bei būtinybę juos saugoti. Į vaidinimą susirinko be galo daug žmonių. Tvirtovės griuvėsiai, gyva muzika, profesionalūs bebaimiai šokėjai, prisitvirtinę virvėmis, tartum pakibę ore - paliko didžiulį įspūdį ir šiek tiek "pamaitino" dūšią. 

Pasibaigus vaidinimui dar pasivaikščiojau po tvirtovę. Nebe pirmą kartą vaikai puolė sveikintis, klausinėjo vardo, šalies, stengėsi paliesti. "Užšokau" ant vienos moksleivių klasės, turėjau pasisveikinti su visais mokinukais, kad nė vienas neliktų nusiminęs. Ir dar bendrą fotkę padarėme :)

Musulmonai

Hyderabadas - musulmoniškas miestas. 41 proc. miesto gyventojų išpažįsta islamo religiją. Vyrai, dėvintys tradicinius musulmonų drabužius, nekrito į akį, tačiau moterų su burkomis (visą moters kūną uždengiantis juodas rūbas) - daug. Akis jau priprato prie juodos spalvos, ryškiai pasklidusios margame Hyderabade. Mieste daug mečečių. Dažnai prieš aušrą pažadindavo stiprus besimeldžiančio musulmono balsas. Kai pirmą kartą išgirdau buvo nejauku, dabar pripratau, nebegirdžiu.

Praeitą antradienį (lapkričio 16 d.) musulmonai šventė svarbią religinę šventę  Eid al-Adha (dar vadinama Aukojimo šventė), kuri skirta prisiminti, kaip Abraomas, norėdamas įrodyti savo paklusnumą ir atsidavimą Dievui, aukojo Jam savo sūnų. Dievas, pamatęs Abraomo besąlygišką meilą, leido paaukoti aviną. Tad šios religinės šventės metu pjaunamas avinas, kuris dalinamas į tris dalis (šeimai, artimiesiems ir vargšams). Linkima gerovės, sveikatos.

Didelė dalis mano kursiokų - musulmonai. Mano bučiokės (gyvename tame pačiame bute) - musulmonės iš Tadžikistano pagamino pasakiško skonio plovą. Apturėjom gražų, šiltą ir skanų pasisėdėjimą, kartu su musulmonais švenčiant Eid al-Adha. 

Muzikinis atradimas - Indian Ocean

Kokia Indijos muzika (turiu galvoje šiuolaikinę, o ne klasikinę muziką)? Tas suvokimas ganėtinai paviršutiniškas. Indų muzika asocijuojasi su filmais, kuriuose trečdalis laiko skiriama šokiui ir dainai (todėl indų filmai tokie ilgi). Sumąsčiau atrasti muzikos įrašų parduotuvę ir pasidairyti, o gal ką nors ir atrasti. Vadovaudamasi "Lonely Planet" rekomendacijomis nusigavau į mažytę muzikos įrašų ir filmų parduotuvę "Sangeet Sagar" (Bashirbagh Rd). Juokingiausia tai, kad įrašų negalima paklausyti, visi CD supakuoti, pasirinkimui (teisingam ar neteisingam - tai paaiškėja tik vėliau, nusipirkus ir perklausius)  pasitelkiama intuicija (jei su tokia yra draugiškas ryšys). Na, dar galima kažką spėti pasižiūrėjus į  CD viršelį. Galvoju, kiek gyvenime yra "supakuotų" situacijų, kurių negalima įžvelgti, o apsispręsti reikia.
Įsigijau keletą kompaktų ir atradau šiuolaikinės muzikos (indų rokas su  džiazo elementais) grupę Indian Ocean iš Deli.  Gabaliukai "Desert Rain" ir "Maa Rewa" tiesiog džiugina :) Smagūs atradimai. Kai grįšiu namo, po kažkiek laiko, įvairios detalės sulips į vientisą mano buvimo Indijoje mozaiką.

Kultūrinis turizmas

Šiltas, saulėtas, nerūpestingas ir skanus gyvenimas, vėsinamas indų alumi Kingfisher, visiškai mane užliūliavo. Padidinta stipendija leidžia mums - studentams, kasdien eiti vakarieniauti į įvairius restoranus ir "explorinti" indų bei kiniečių virtuvę. Jei prieš atvykdama į Indiją turėjau vilčių pamesti kokius 5 kilogramus, tai ne per seniausiai, atsistojusi ant svarstyklių, susivokiau  klydusi. Dieviško skonio patiekalai iš žuvies, vištienos, daržovių (gausus vegetarų virtuvės pasirinkimas), jūros gėrybių, prieskonių gausa, padažų margumas, indų duona chapati ir paratha (mano mėgstamiausia - su česnaku) - vienas didžiausių gyvenimo čia malonumų... Ketinu atsisakyti pagrindinių patiekalų ir pereiti prie desertų, nes saldiesiems patiekalams nebeužtenka vietos, o mano skrandis trokšta smaguriauti.

Praeitą šeštadienį teko save tempti už pakarpos į miestą. Yra vertų dėmesio vietų, kurias noriu aplankyti Hyderabade, tik per tingėjimą ar iliuzinį "užimtumą" niekaip nepavyksta to padaryti. Taigi, dabar apie Charminar'a ir Laad Bazaar ir Chowmahalla rūmus - džiaugiuosi juos aplankiusi.

Charminar, dar vadinama keturių minaretų mečetė - ryškus musulmonų architektūros pavyzdys (56 metrai aukščio ir 30 metrų pločio). Charminar'as laikomas populiariausia mečete, gausiai lankoma vietinių ir turistų. Šios mečetės vaizdu dažniausiai reprezentuojamas  Hyderabado miestas. Mečetė pastatyta 1591 m. siekiant paminėti miesto įkūrimą.

Charminar'ą supa didžiulis nuostabus turgus Laad Bazaar, kuriame išties lengva pasiklysti. Didžiulis pasirinkimas tradicinių Indijos drabužių, papuošalų, perlų (perlai - Hyderabado vizitinė kortelė), kvepalų, virtuvės rakandų, muzikos instrumentų.

Netoli Charminar'o stūkso elegantiški Chowmahalla rūmai. Tai nizamų (nizamas - Hyderabado valdovo titulas) dinastijos 1750 m. pradėtas ir 1869 m. užbaigtas statyti keturių rūmų ansamblis su gražiu sodais ir fontanais. Rūmai atspindi persų, indų - saracėnų, europietišką stilius.

Rūmų teritorija pakankamai sutvarkyta, izoliuota nuo miesto triukšmo ir užteršto oro. įspūdinga rūmų salė su 19 didžiulių sietynų iš belgiško krištolo. Ši salė buvo skirta nizamų valdovų iškilmingiems priėmimams.

Jei nepatingėsiu, Hyderabade dar noriu aplankyti HEH the Nizam's muziejų.

Apie tą pačią tik kitokią būseną

Gal aptingau, gal apsipratau - man nebesirašo. Ir negaliu pasakyti, kad įspūdžių nėra. Tik jie kitokie, ne tokie aštrūs kaip pačioje pradžioje, ne tokie stulbinantys. Jie tapo mano gyvenimo Indijoje dalimi: iš išorės perėjo į vidų... Laikas tirpsta, liko mažiau nei mėnuo iki grįžimo į Lietuvą. Dienos panašios:  paskaitos, namų darbai, daug bendravimo su kursiokais ir pasisėdėjimo gurkšnojant indišką alų, dažnos vakarienės indų restoranuose (manau vienintelis Hyderabade dalykas, kur verta leisti pinigus - indų maistas). Šilta. Saulėta. Nieko stipriai netrūksta ir niekas neerzina, lyg būčiau pajutusi, kaip gaila laiko ir energijos nepasitenkinimams reikšti. Apie grįžimą namo dar nenoriu galvot...

Ilga kelionė į Goa

Indai mėgsta apribojimus ir taisykles, tiksliau sakant - indai labiau mėgsta kurti taisykles kitiems, nei patys jų laikytis. Universiteto, kuriame mokausi, vadovybė neleidžia mums išvykti iš miesto (gal saugumo sumetimais) ir tai pridengia pagrindiniu mūsų buvimo Indijoje tikslu - mokytis, o ne keliauti. Šiaip taip pavyko gauti sutikimą savaitgaliui ištrūkti į Goa - Arabijos jūros skalaujamą mažiausią Indijos valstiją šalies vakaruose. Ir be galo tuo džiaugiuosi, nes būčiau palikusi su klaikiai iškraipyta vaizduote - kad Indija prasideda ir baigiasi Hyderabadu - miestu, tapusiu šį rudenį man laikinais namais.

Turėjau didelių abejonių - vykti į Goa ar ne? Pirmiausia, nepakenčiu keliauti su didele grupe, tačiau buvo leista vykti tik tuomet, jei kartu keliaus visi pageidaujantys kursiokai. O varge, tokių atsirado 35. Antra, visiškai neviliojo mintis, kad iki Goa teks kratytis autobusu apie 16 valandų (dabar suprantu, kad tas prognozuotas kelionės autobusu laikas, lyginant su realiai patirtu laiku - malonus menkniekis, bet apie tai vėliau...). Buvau pasiskaičiusi apie Goa keliautojų "biblijoje" Lonely planet, kur ši valstija apibūdinama kaip viena atraktyviausių turistinių vietovių, garsi savo paplūdimiais ir turtinga gamta, tebealsuojanti laisve ir visišku atsipalaidavimu. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje  Goa garsėjo kaip hipių Meka. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau pamatyti kažką naujo, galų gale norėjau pajusti smėlį tarp pirštų ir įmerkti kojas į šiltą jūros vandenį (kitaip ir negali būti, išgyvenusi daugiau nei 15 metų prie jūros - aš jos tiesiog ilgiuosi) bei įkvėpti gryno oro (Hyderabadas siaubingai užterštas miestas).

Taigi, pajudėjome link Goa ketvirtadienį po pietų. Autobusas, tiesiai šviesiai tariant, klaikus - be oro kondiocionieriaus ir be amortizatorių (na, tai toks įtaisas mašinoje smūgio poveikiui mažinti). Mums buvo paaiškinta, kad visi autobusai užsakyti, o mes sumastėme vykti į kelionę paskutinę dieną, taigi, neturime pasirinkimo. Aišku, aš tuo naiviai tikėjau, nes lig tol neteko patirti indų "geranoriškumo" padėti ar kažką suorganizuoti nesiekiant sau jokios naudos.  Istorija, kurią galima pavadinti "Goa" - prasidėjo. Visi keliaujantys, jų tarpe ir aš, buvome džiaugsmingai nusiteikę.

Iš Hyderabado į Goa - apie 650 km, taigi, išvykę ketvirtadienį 16 val. prie jūros turėjome atsirasti penktadienį apie 6 val. ryto. Naivuoliai... Kelionės tikslą pasiekėme penktadienį 15 val., o tai reiškia, kad kratėmės autobusu 9 val. ilgiau nei mums buvo žadėta. Man pačiai sunku patikėti, kad 650 km. Indijoje įveikta per parą. Lig šiol liko atviras klausimas, o atsakymas  paklydęs tyruose, - kodėl kelias, vedantis į Goa, labiau panašėjo į kaimo vieškelį nei autostradą, kodėl tiek ilgai ir klaikiai kratant važiavome . 

Iš pradžių galvojau, kad pasikratysime kokį pusvalandį ir išvažiuosime į autostradą, nes Goa, būdama turistų traukos centru, turėtų būti pasiekiama gerais keliais. Deja, siauras duobėtas kelias į Goa tęsėsi kokius 400 km. Jaučiausi labai nesaugiai, vaidenosi, kad autobusas nuslys nuo kelio ir apsivers. Autobuso vairuotojai nekalbėjo angliškai ir negalėjo paaiškinti, kas vyksta, o taip pat negalėjo suprasti mūsų reikalavimo pasukti į geresnį kelią. Susiskambinus su tarpininkavusiu užsisakant autobusą žmogumi mums buvo pasakyta, kad pagrindinis kelias taisomas. Kažkokia nesąmonė, jei pagrindinis kelias taisomas - kodėl tame kelyje, kuriuo mes važiavome, buvome vieninteliai su išklerusiu autobusu? Kur dingo kiti  automobiliai? Darau prielaidą, kad vairuotojai arba pasiklydo (nes pastoviai klausinėjo kelio), arba, siekdami mažesnių išlaidų, vengė kelių mokesčių (jei tokie taikomi, tiksliai nežinau). Pastarasis spėjimas atrodo logiškiausias, nes kelias atgal iš Goa į Hyderabadą buvo tas pats, ir kelionė truko 24 valandas. 2 paros buvo skirtos kelionei pirmyn - atgal ir dvi paros - gyvenimo džiaugsmui. Incredible India...

Nepaisant varginančios kelionės, be dvejonių galiu pasakyti - Goa pamatyti verta. Visiškai kitokia Indija. Gamta be galo graži, glostanti akis. Ir palmių gausa.

Tai, kad Goa beveik penkis šimtmečius buvo Portugalijos kolonija (portugalai, ieškodami pelningų vandens kelių, atvyko į Goa 1510 m.) - tebesijaučia visur. Bažnyčios ir koplyčios, patiekalai, gyvenamieji pastatai, net kalba (senesni gyventojai tebešneka portugališkai) atspindi Portugalijos įtaką.

Apsistojome šiaurinėje Goa dalyje esančiame miestelyje Anjuna, dar vadinamu hipių traukos centru. Nustebino europiečių gausa, toks jausmas, kad vietinių žmonių nėra, išskyrus aptarnaujantį personalą. Žmonių veidai ir apranga priminė Amsterdamą. Jaukus ir ramus viešbutukas (šeimos verslas), paslaugūs šeimininkai (aptarnavimo kokybė Goa, palyginus su Hyderabadu, aukšta, stipriai įtakojama turistų), europietiška virtuvė, gardi balta kava.

Nieko ypatingo nenuveikiau: maudžiausi (Arabijos jūros vanduo labai šiltas, tačiau toks sūrus, kad patekęs į akis, negailestingai griaužė), mėgavausi skaniais patiekalais (žuvis tirpo burnoje), naktinėjau paplūdimio baruose ir džiaugiausi gyvenimu.

Goa praleidome dvi dienas. Grįžimo į Hyderabadą dieną nusileidome į pietinę Goa dalį, norėjom iš arti pažvelgti į Palolem paplūdimį (čia filmuojami indų filmai). Nepaprasto grožio paplūdimys, baltas smėlis, palmių gausa.

Nepaisant varginančios kelionės atgal, grįžau pailsėjusi ir besistebinti, ir besidžiaugianti savo būsena. Nežinau, kame slypi mano ramus (gal tiksliau pasakyčiau - acceptable) požiūris į viską, ką Indija ir indai suteikia. Būdama čia natūraliai atsisakiau vertinti tai, kas nepriimtina ar nepatinka, ar sunkiai suvokiama. Atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo.

Apie paskaitas

Laikas aprašyti anglų kalbos paskaitas, kurios šiuo metu užima didžiąją mano gyvenimo čia dalį. Taigi, paskaitos, kurių turime kasdien po 5, vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Vadovėlius gavome prieš kokią savaitę. Aišku, tai visai nestebina, nes, kas Indijoje apibrėžiama laiko tarpsniu "dvi dienos", prasiplečia min iki 2 savaičių. Atsimenu, kai pačioje pradžioje prašiau, kad kambaryje pajungtų internetą. Atsakymas "in two days" tebekelia šypseną. Nebekapstysiu ir to momento, kad paskaitos prasidėjo po 2 savaičių (o gal tai magiškas laiko terminas Indijoje?), viena savaitė buvo skirta adaptacijai, kita - universiteto administracijos streikui.
Pirmadienis. Jis man būna sunkiausias. Ne todėl, kad įsispraudžia pirmu numeriu po banguojančio savaitgalio. Pirmadienį pirmoji paskaita "reading", per kurią noriu miego ir užjaučiu visus, kenčiančius nuobodžiose paskaitose ar susirinkimuose. Penkias paskaitas skaitėme vieno lapo tekstą apie tai, kodėl žmonės stengiasi susilaikyti nuo verkimo. Ir diskutavome tą patį per tą patį. Paskutinę paskaitą pribrendau apsiverkt, bet dėstytojas, garbė jam, uždarė "verkimo" temą ir perėjo prie "sapnų" temos. Spėju, kad dabar penkias paskaitas skaitysime straipsnelį, kodėl žmonės sapnuoja. Gal ir gerai, po kelių tokių paskaitų galėsiu ramiai miegoti, o paklausus dėstytojui, kodėl per paskaitą miegu, drąsiai atsakysiu, kad įsijaučiau į dėstomą dalyką. Po to seka "speaking" paskaita, kuri daugiau panaši į fonetiką, aiškinami tarimo niuansai. Man patinka. Aišku, idealu, jei tokią paskaitą dėstytų britas. Na, bet yra kaip yra, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima :) Toliau eina "listening". Pats paskaitos pavadinimas suponavo, kad turėtume klausytis įvairiausių įrašų, gilinti kalbos supratimo klausantis įgūdžius ir diskutuoti. Vietoj to paskaitos pradžioje paberiama naujų žodžių ir išsireiškimų, duodami gramatikos pratimai, na, dar paleidžiama kokia daina, kurios klausantis turime įrašyti dainos žodžiuose trūkstamas vietas ir po to dainuoti. Rašiau, kad tikru išbandymu tapo dėstytojo sugalvotas "pratimas" - kiekvienam po vieną, dėstytojui filmuojant, sudainuoti prieš auditoriją. Aš lietuviškai nedainuoju viena žmonėse, ką jau besakyti apie anglišką variantą. Bet pasirodo, viskas įmanoma :) Pirmadieniais po pietų turime "project work", kurio tikslas - parengti kažką panašaus į referatą (essay), kurį reikės pristatyti viešai didžiulei auditorijai (ne tik kursiokams, bet visiems pageidaujantiems universiteto studentams). Nesugalvoju referatui temos, norisi, kad tai būtų įdomu tiek man pačiai, tiek besiklausantiems. Galvojau pasirinkti kažkokį indų ir lietuvių kultūros ar gyvenimo būdo aspektą ir lyginti, bet suprantu, kad Indiją per mažai pažįstu, kad galėčiau argumentuotai palyginti. Taigi, tebesu temos ieškojimuose.
Antradienis. Patinka, nes profesionalūs dėstytojai įdomiai dėsto "grammar" ir "presentation skills". Gramatikos niuansai verti dėmesio ir norisi gilintis. Dėstytojas, kuris veda prezentacijos įgūdžių paskaitas, švaria bei aiškiai kalba angliškai, pasakoja apie pasisakymų metu daromas klaidas, apie tai, į ką reikia kreipti daugiausia dėmesio norint sėkmingai pateikti auditorijai žinią, patys darome prezentacijas ir viešai pristatome, žiūrime kitų prezentacijų įrašus, diskutuojame, komentuojame.  Apie "reading" paskaitą, kurios auka tampu nuo pirmadienio, nebekalbėsiu...
Trečiadienis. Kartojasi pirmadienio ir antradienio paskaitos. Prisideda "vocabulary" paskaitos, kurias galiu užskaityti kaip "good".  Kiekvieną paskaitą, atsižvelgiant į mūsų (studentų) profesijas, pateikiami įvairūs žodžiai ir išsireiškimai, naudojami darbe, o taip pat reikalingi kasdieniame gyvenime.
Ketvirtadienis. "writing" ir "grammar". Apie gramatikos paskaitą minėjau, kad patinka ir kad visada laukiu šios paskaitos. Rašymo paskaitų metu dėstoma, kaip, atsižvelgiant į norimos pateikti žinios tikslą ir auditoriją, parašyti sklandų ir suprantamą  tekstą. Ketvirtadieniais po pietų vyksta "extension lecture", kurių metu mus supažindina su indų kultūra, tradicijomis. Jau buvo dvi paskaitos: apie indų filmų istoriją ir apie jogą, pastaroji labai patiko.
Penktadienis. Tebūna palaimintas. Džiugina gramatikos ir rašymo paskaitos. Prisideda "speaking" paskaita, pasižyminti žaidybiniais elementais. Studentai suskirstomi į grupes, duodama tema, įvairios rolės (vieni kitų rolių nežinome), ir pagal atitinkamus vaidmenis diskutuojame ir pasisakome. Kažkas panašaus į aktorystės užsiėmimus. Patinka. Visada įsijaučiu... Viena iš temų buvo įsivaizdavimas, kad grupė žmonių gyvena tame pačiame bute, reikia pasiskirstyti pareigomis dėl namų tvarkymo, valgių gaminimo ir pan. Svarbu, kiek tik įmanoma daugiau išsiginti nuo pareigų. Arba kita tema - ieškomas kaltinamasis, pavogęs gyvybės eliksyrą, visi kalti, bet turi savo kaltę slėpti ir kaltinti kitą. Smagus triukšmas kyla. Vargas ramiems žmonėms, jie nesugeba tinkamai atlikti savo rolės ir dažniausiai tokių kaip aš būna apkaltinami, jiems būna primetama daugiausia darbų it pan. :)
Po truputį pradeda užduoti namų darbus ir vis dažniau atsiverčiu vadovėlį. Kartais atsikeliu anksčiau ryte pasimokyti, nes vakarais po paskaitų laikas tirpsta bendraujant su kursiokais.

Dar nenoriu mąstyti ir analizuoti, kokia gi ta anglų kalbos kursų vertė Indijoje. Tiesiog mėginu imti tai, ką duoda, o ar pavyko / nepavyko - laikas parodys :)