Modernus šokis ant Golkonda tvirtovės sienų

Pasirodo, būnant svetur skaityti vietinius laikraščius - verta (vėlokai tą supratau). Miesto naujienos, aktualijos, informacija apie renginius  - visa tai galima rasti vietinėje žiniasklaidoje. Pavarčiusi "Hyderabado žinias" radau straipsnį apie "Bandaloop Project". Tai modernaus šokio grupė iš Amerikos, atliekanti pasirodymus išskirtinėje aplinkoje - ant pastatų, tiltų, bokštų, dangoraižių, kalnų. Suintrigavo, tuo labiau, kad pastaruoju metu jaučiu stiprų kultūrinių renginių stygių. Ši grupė Indijoje atliko tik du pasirodymus, ir mano džiaugsmui, vienas iš tų pasirodymų vyko "gimtajame" Hyderbade - ant Golkonda tvirtovės sienų (apie šią tvirtovę rašiau anksčiau).

Šokiu siekiama atkreipti žmonių dėmesį į gamtos ir architektūros paminklų trapumą bei būtinybę juos saugoti. Į vaidinimą susirinko be galo daug žmonių. Tvirtovės griuvėsiai, gyva muzika, profesionalūs bebaimiai šokėjai, prisitvirtinę virvėmis, tartum pakibę ore - paliko didžiulį įspūdį ir šiek tiek "pamaitino" dūšią. 

Pasibaigus vaidinimui dar pasivaikščiojau po tvirtovę. Nebe pirmą kartą vaikai puolė sveikintis, klausinėjo vardo, šalies, stengėsi paliesti. "Užšokau" ant vienos moksleivių klasės, turėjau pasisveikinti su visais mokinukais, kad nė vienas neliktų nusiminęs. Ir dar bendrą fotkę padarėme :)

Musulmonai

Hyderabadas - musulmoniškas miestas. 41 proc. miesto gyventojų išpažįsta islamo religiją. Vyrai, dėvintys tradicinius musulmonų drabužius, nekrito į akį, tačiau moterų su burkomis (visą moters kūną uždengiantis juodas rūbas) - daug. Akis jau priprato prie juodos spalvos, ryškiai pasklidusios margame Hyderabade. Mieste daug mečečių. Dažnai prieš aušrą pažadindavo stiprus besimeldžiančio musulmono balsas. Kai pirmą kartą išgirdau buvo nejauku, dabar pripratau, nebegirdžiu.

Praeitą antradienį (lapkričio 16 d.) musulmonai šventė svarbią religinę šventę  Eid al-Adha (dar vadinama Aukojimo šventė), kuri skirta prisiminti, kaip Abraomas, norėdamas įrodyti savo paklusnumą ir atsidavimą Dievui, aukojo Jam savo sūnų. Dievas, pamatęs Abraomo besąlygišką meilą, leido paaukoti aviną. Tad šios religinės šventės metu pjaunamas avinas, kuris dalinamas į tris dalis (šeimai, artimiesiems ir vargšams). Linkima gerovės, sveikatos.

Didelė dalis mano kursiokų - musulmonai. Mano bučiokės (gyvename tame pačiame bute) - musulmonės iš Tadžikistano pagamino pasakiško skonio plovą. Apturėjom gražų, šiltą ir skanų pasisėdėjimą, kartu su musulmonais švenčiant Eid al-Adha. 

Muzikinis atradimas - Indian Ocean

Kokia Indijos muzika (turiu galvoje šiuolaikinę, o ne klasikinę muziką)? Tas suvokimas ganėtinai paviršutiniškas. Indų muzika asocijuojasi su filmais, kuriuose trečdalis laiko skiriama šokiui ir dainai (todėl indų filmai tokie ilgi). Sumąsčiau atrasti muzikos įrašų parduotuvę ir pasidairyti, o gal ką nors ir atrasti. Vadovaudamasi "Lonely Planet" rekomendacijomis nusigavau į mažytę muzikos įrašų ir filmų parduotuvę "Sangeet Sagar" (Bashirbagh Rd). Juokingiausia tai, kad įrašų negalima paklausyti, visi CD supakuoti, pasirinkimui (teisingam ar neteisingam - tai paaiškėja tik vėliau, nusipirkus ir perklausius)  pasitelkiama intuicija (jei su tokia yra draugiškas ryšys). Na, dar galima kažką spėti pasižiūrėjus į  CD viršelį. Galvoju, kiek gyvenime yra "supakuotų" situacijų, kurių negalima įžvelgti, o apsispręsti reikia.
Įsigijau keletą kompaktų ir atradau šiuolaikinės muzikos (indų rokas su  džiazo elementais) grupę Indian Ocean iš Deli.  Gabaliukai "Desert Rain" ir "Maa Rewa" tiesiog džiugina :) Smagūs atradimai. Kai grįšiu namo, po kažkiek laiko, įvairios detalės sulips į vientisą mano buvimo Indijoje mozaiką.

Kultūrinis turizmas

Šiltas, saulėtas, nerūpestingas ir skanus gyvenimas, vėsinamas indų alumi Kingfisher, visiškai mane užliūliavo. Padidinta stipendija leidžia mums - studentams, kasdien eiti vakarieniauti į įvairius restoranus ir "explorinti" indų bei kiniečių virtuvę. Jei prieš atvykdama į Indiją turėjau vilčių pamesti kokius 5 kilogramus, tai ne per seniausiai, atsistojusi ant svarstyklių, susivokiau  klydusi. Dieviško skonio patiekalai iš žuvies, vištienos, daržovių (gausus vegetarų virtuvės pasirinkimas), jūros gėrybių, prieskonių gausa, padažų margumas, indų duona chapati ir paratha (mano mėgstamiausia - su česnaku) - vienas didžiausių gyvenimo čia malonumų... Ketinu atsisakyti pagrindinių patiekalų ir pereiti prie desertų, nes saldiesiems patiekalams nebeužtenka vietos, o mano skrandis trokšta smaguriauti.

Praeitą šeštadienį teko save tempti už pakarpos į miestą. Yra vertų dėmesio vietų, kurias noriu aplankyti Hyderabade, tik per tingėjimą ar iliuzinį "užimtumą" niekaip nepavyksta to padaryti. Taigi, dabar apie Charminar'a ir Laad Bazaar ir Chowmahalla rūmus - džiaugiuosi juos aplankiusi.

Charminar, dar vadinama keturių minaretų mečetė - ryškus musulmonų architektūros pavyzdys (56 metrai aukščio ir 30 metrų pločio). Charminar'as laikomas populiariausia mečete, gausiai lankoma vietinių ir turistų. Šios mečetės vaizdu dažniausiai reprezentuojamas  Hyderabado miestas. Mečetė pastatyta 1591 m. siekiant paminėti miesto įkūrimą.

Charminar'ą supa didžiulis nuostabus turgus Laad Bazaar, kuriame išties lengva pasiklysti. Didžiulis pasirinkimas tradicinių Indijos drabužių, papuošalų, perlų (perlai - Hyderabado vizitinė kortelė), kvepalų, virtuvės rakandų, muzikos instrumentų.

Netoli Charminar'o stūkso elegantiški Chowmahalla rūmai. Tai nizamų (nizamas - Hyderabado valdovo titulas) dinastijos 1750 m. pradėtas ir 1869 m. užbaigtas statyti keturių rūmų ansamblis su gražiu sodais ir fontanais. Rūmai atspindi persų, indų - saracėnų, europietišką stilius.

Rūmų teritorija pakankamai sutvarkyta, izoliuota nuo miesto triukšmo ir užteršto oro. įspūdinga rūmų salė su 19 didžiulių sietynų iš belgiško krištolo. Ši salė buvo skirta nizamų valdovų iškilmingiems priėmimams.

Jei nepatingėsiu, Hyderabade dar noriu aplankyti HEH the Nizam's muziejų.

Apie tą pačią tik kitokią būseną

Gal aptingau, gal apsipratau - man nebesirašo. Ir negaliu pasakyti, kad įspūdžių nėra. Tik jie kitokie, ne tokie aštrūs kaip pačioje pradžioje, ne tokie stulbinantys. Jie tapo mano gyvenimo Indijoje dalimi: iš išorės perėjo į vidų... Laikas tirpsta, liko mažiau nei mėnuo iki grįžimo į Lietuvą. Dienos panašios:  paskaitos, namų darbai, daug bendravimo su kursiokais ir pasisėdėjimo gurkšnojant indišką alų, dažnos vakarienės indų restoranuose (manau vienintelis Hyderabade dalykas, kur verta leisti pinigus - indų maistas). Šilta. Saulėta. Nieko stipriai netrūksta ir niekas neerzina, lyg būčiau pajutusi, kaip gaila laiko ir energijos nepasitenkinimams reikšti. Apie grįžimą namo dar nenoriu galvot...

Ilga kelionė į Goa

Indai mėgsta apribojimus ir taisykles, tiksliau sakant - indai labiau mėgsta kurti taisykles kitiems, nei patys jų laikytis. Universiteto, kuriame mokausi, vadovybė neleidžia mums išvykti iš miesto (gal saugumo sumetimais) ir tai pridengia pagrindiniu mūsų buvimo Indijoje tikslu - mokytis, o ne keliauti. Šiaip taip pavyko gauti sutikimą savaitgaliui ištrūkti į Goa - Arabijos jūros skalaujamą mažiausią Indijos valstiją šalies vakaruose. Ir be galo tuo džiaugiuosi, nes būčiau palikusi su klaikiai iškraipyta vaizduote - kad Indija prasideda ir baigiasi Hyderabadu - miestu, tapusiu šį rudenį man laikinais namais.

Turėjau didelių abejonių - vykti į Goa ar ne? Pirmiausia, nepakenčiu keliauti su didele grupe, tačiau buvo leista vykti tik tuomet, jei kartu keliaus visi pageidaujantys kursiokai. O varge, tokių atsirado 35. Antra, visiškai neviliojo mintis, kad iki Goa teks kratytis autobusu apie 16 valandų (dabar suprantu, kad tas prognozuotas kelionės autobusu laikas, lyginant su realiai patirtu laiku - malonus menkniekis, bet apie tai vėliau...). Buvau pasiskaičiusi apie Goa keliautojų "biblijoje" Lonely planet, kur ši valstija apibūdinama kaip viena atraktyviausių turistinių vietovių, garsi savo paplūdimiais ir turtinga gamta, tebealsuojanti laisve ir visišku atsipalaidavimu. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje  Goa garsėjo kaip hipių Meka. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau pamatyti kažką naujo, galų gale norėjau pajusti smėlį tarp pirštų ir įmerkti kojas į šiltą jūros vandenį (kitaip ir negali būti, išgyvenusi daugiau nei 15 metų prie jūros - aš jos tiesiog ilgiuosi) bei įkvėpti gryno oro (Hyderabadas siaubingai užterštas miestas).

Taigi, pajudėjome link Goa ketvirtadienį po pietų. Autobusas, tiesiai šviesiai tariant, klaikus - be oro kondiocionieriaus ir be amortizatorių (na, tai toks įtaisas mašinoje smūgio poveikiui mažinti). Mums buvo paaiškinta, kad visi autobusai užsakyti, o mes sumastėme vykti į kelionę paskutinę dieną, taigi, neturime pasirinkimo. Aišku, aš tuo naiviai tikėjau, nes lig tol neteko patirti indų "geranoriškumo" padėti ar kažką suorganizuoti nesiekiant sau jokios naudos.  Istorija, kurią galima pavadinti "Goa" - prasidėjo. Visi keliaujantys, jų tarpe ir aš, buvome džiaugsmingai nusiteikę.

Iš Hyderabado į Goa - apie 650 km, taigi, išvykę ketvirtadienį 16 val. prie jūros turėjome atsirasti penktadienį apie 6 val. ryto. Naivuoliai... Kelionės tikslą pasiekėme penktadienį 15 val., o tai reiškia, kad kratėmės autobusu 9 val. ilgiau nei mums buvo žadėta. Man pačiai sunku patikėti, kad 650 km. Indijoje įveikta per parą. Lig šiol liko atviras klausimas, o atsakymas  paklydęs tyruose, - kodėl kelias, vedantis į Goa, labiau panašėjo į kaimo vieškelį nei autostradą, kodėl tiek ilgai ir klaikiai kratant važiavome . 

Iš pradžių galvojau, kad pasikratysime kokį pusvalandį ir išvažiuosime į autostradą, nes Goa, būdama turistų traukos centru, turėtų būti pasiekiama gerais keliais. Deja, siauras duobėtas kelias į Goa tęsėsi kokius 400 km. Jaučiausi labai nesaugiai, vaidenosi, kad autobusas nuslys nuo kelio ir apsivers. Autobuso vairuotojai nekalbėjo angliškai ir negalėjo paaiškinti, kas vyksta, o taip pat negalėjo suprasti mūsų reikalavimo pasukti į geresnį kelią. Susiskambinus su tarpininkavusiu užsisakant autobusą žmogumi mums buvo pasakyta, kad pagrindinis kelias taisomas. Kažkokia nesąmonė, jei pagrindinis kelias taisomas - kodėl tame kelyje, kuriuo mes važiavome, buvome vieninteliai su išklerusiu autobusu? Kur dingo kiti  automobiliai? Darau prielaidą, kad vairuotojai arba pasiklydo (nes pastoviai klausinėjo kelio), arba, siekdami mažesnių išlaidų, vengė kelių mokesčių (jei tokie taikomi, tiksliai nežinau). Pastarasis spėjimas atrodo logiškiausias, nes kelias atgal iš Goa į Hyderabadą buvo tas pats, ir kelionė truko 24 valandas. 2 paros buvo skirtos kelionei pirmyn - atgal ir dvi paros - gyvenimo džiaugsmui. Incredible India...

Nepaisant varginančios kelionės, be dvejonių galiu pasakyti - Goa pamatyti verta. Visiškai kitokia Indija. Gamta be galo graži, glostanti akis. Ir palmių gausa.

Tai, kad Goa beveik penkis šimtmečius buvo Portugalijos kolonija (portugalai, ieškodami pelningų vandens kelių, atvyko į Goa 1510 m.) - tebesijaučia visur. Bažnyčios ir koplyčios, patiekalai, gyvenamieji pastatai, net kalba (senesni gyventojai tebešneka portugališkai) atspindi Portugalijos įtaką.

Apsistojome šiaurinėje Goa dalyje esančiame miestelyje Anjuna, dar vadinamu hipių traukos centru. Nustebino europiečių gausa, toks jausmas, kad vietinių žmonių nėra, išskyrus aptarnaujantį personalą. Žmonių veidai ir apranga priminė Amsterdamą. Jaukus ir ramus viešbutukas (šeimos verslas), paslaugūs šeimininkai (aptarnavimo kokybė Goa, palyginus su Hyderabadu, aukšta, stipriai įtakojama turistų), europietiška virtuvė, gardi balta kava.

Nieko ypatingo nenuveikiau: maudžiausi (Arabijos jūros vanduo labai šiltas, tačiau toks sūrus, kad patekęs į akis, negailestingai griaužė), mėgavausi skaniais patiekalais (žuvis tirpo burnoje), naktinėjau paplūdimio baruose ir džiaugiausi gyvenimu.

Goa praleidome dvi dienas. Grįžimo į Hyderabadą dieną nusileidome į pietinę Goa dalį, norėjom iš arti pažvelgti į Palolem paplūdimį (čia filmuojami indų filmai). Nepaprasto grožio paplūdimys, baltas smėlis, palmių gausa.

Nepaisant varginančios kelionės atgal, grįžau pailsėjusi ir besistebinti, ir besidžiaugianti savo būsena. Nežinau, kame slypi mano ramus (gal tiksliau pasakyčiau - acceptable) požiūris į viską, ką Indija ir indai suteikia. Būdama čia natūraliai atsisakiau vertinti tai, kas nepriimtina ar nepatinka, ar sunkiai suvokiama. Atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo.