Apie paskaitas

Laikas aprašyti anglų kalbos paskaitas, kurios šiuo metu užima didžiąją mano gyvenimo čia dalį. Taigi, paskaitos, kurių turime kasdien po 5, vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Vadovėlius gavome prieš kokią savaitę. Aišku, tai visai nestebina, nes, kas Indijoje apibrėžiama laiko tarpsniu "dvi dienos", prasiplečia min iki 2 savaičių. Atsimenu, kai pačioje pradžioje prašiau, kad kambaryje pajungtų internetą. Atsakymas "in two days" tebekelia šypseną. Nebekapstysiu ir to momento, kad paskaitos prasidėjo po 2 savaičių (o gal tai magiškas laiko terminas Indijoje?), viena savaitė buvo skirta adaptacijai, kita - universiteto administracijos streikui.
Pirmadienis. Jis man būna sunkiausias. Ne todėl, kad įsispraudžia pirmu numeriu po banguojančio savaitgalio. Pirmadienį pirmoji paskaita "reading", per kurią noriu miego ir užjaučiu visus, kenčiančius nuobodžiose paskaitose ar susirinkimuose. Penkias paskaitas skaitėme vieno lapo tekstą apie tai, kodėl žmonės stengiasi susilaikyti nuo verkimo. Ir diskutavome tą patį per tą patį. Paskutinę paskaitą pribrendau apsiverkt, bet dėstytojas, garbė jam, uždarė "verkimo" temą ir perėjo prie "sapnų" temos. Spėju, kad dabar penkias paskaitas skaitysime straipsnelį, kodėl žmonės sapnuoja. Gal ir gerai, po kelių tokių paskaitų galėsiu ramiai miegoti, o paklausus dėstytojui, kodėl per paskaitą miegu, drąsiai atsakysiu, kad įsijaučiau į dėstomą dalyką. Po to seka "speaking" paskaita, kuri daugiau panaši į fonetiką, aiškinami tarimo niuansai. Man patinka. Aišku, idealu, jei tokią paskaitą dėstytų britas. Na, bet yra kaip yra, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima :) Toliau eina "listening". Pats paskaitos pavadinimas suponavo, kad turėtume klausytis įvairiausių įrašų, gilinti kalbos supratimo klausantis įgūdžius ir diskutuoti. Vietoj to paskaitos pradžioje paberiama naujų žodžių ir išsireiškimų, duodami gramatikos pratimai, na, dar paleidžiama kokia daina, kurios klausantis turime įrašyti dainos žodžiuose trūkstamas vietas ir po to dainuoti. Rašiau, kad tikru išbandymu tapo dėstytojo sugalvotas "pratimas" - kiekvienam po vieną, dėstytojui filmuojant, sudainuoti prieš auditoriją. Aš lietuviškai nedainuoju viena žmonėse, ką jau besakyti apie anglišką variantą. Bet pasirodo, viskas įmanoma :) Pirmadieniais po pietų turime "project work", kurio tikslas - parengti kažką panašaus į referatą (essay), kurį reikės pristatyti viešai didžiulei auditorijai (ne tik kursiokams, bet visiems pageidaujantiems universiteto studentams). Nesugalvoju referatui temos, norisi, kad tai būtų įdomu tiek man pačiai, tiek besiklausantiems. Galvojau pasirinkti kažkokį indų ir lietuvių kultūros ar gyvenimo būdo aspektą ir lyginti, bet suprantu, kad Indiją per mažai pažįstu, kad galėčiau argumentuotai palyginti. Taigi, tebesu temos ieškojimuose.
Antradienis. Patinka, nes profesionalūs dėstytojai įdomiai dėsto "grammar" ir "presentation skills". Gramatikos niuansai verti dėmesio ir norisi gilintis. Dėstytojas, kuris veda prezentacijos įgūdžių paskaitas, švaria bei aiškiai kalba angliškai, pasakoja apie pasisakymų metu daromas klaidas, apie tai, į ką reikia kreipti daugiausia dėmesio norint sėkmingai pateikti auditorijai žinią, patys darome prezentacijas ir viešai pristatome, žiūrime kitų prezentacijų įrašus, diskutuojame, komentuojame.  Apie "reading" paskaitą, kurios auka tampu nuo pirmadienio, nebekalbėsiu...
Trečiadienis. Kartojasi pirmadienio ir antradienio paskaitos. Prisideda "vocabulary" paskaitos, kurias galiu užskaityti kaip "good".  Kiekvieną paskaitą, atsižvelgiant į mūsų (studentų) profesijas, pateikiami įvairūs žodžiai ir išsireiškimai, naudojami darbe, o taip pat reikalingi kasdieniame gyvenime.
Ketvirtadienis. "writing" ir "grammar". Apie gramatikos paskaitą minėjau, kad patinka ir kad visada laukiu šios paskaitos. Rašymo paskaitų metu dėstoma, kaip, atsižvelgiant į norimos pateikti žinios tikslą ir auditoriją, parašyti sklandų ir suprantamą  tekstą. Ketvirtadieniais po pietų vyksta "extension lecture", kurių metu mus supažindina su indų kultūra, tradicijomis. Jau buvo dvi paskaitos: apie indų filmų istoriją ir apie jogą, pastaroji labai patiko.
Penktadienis. Tebūna palaimintas. Džiugina gramatikos ir rašymo paskaitos. Prisideda "speaking" paskaita, pasižyminti žaidybiniais elementais. Studentai suskirstomi į grupes, duodama tema, įvairios rolės (vieni kitų rolių nežinome), ir pagal atitinkamus vaidmenis diskutuojame ir pasisakome. Kažkas panašaus į aktorystės užsiėmimus. Patinka. Visada įsijaučiu... Viena iš temų buvo įsivaizdavimas, kad grupė žmonių gyvena tame pačiame bute, reikia pasiskirstyti pareigomis dėl namų tvarkymo, valgių gaminimo ir pan. Svarbu, kiek tik įmanoma daugiau išsiginti nuo pareigų. Arba kita tema - ieškomas kaltinamasis, pavogęs gyvybės eliksyrą, visi kalti, bet turi savo kaltę slėpti ir kaltinti kitą. Smagus triukšmas kyla. Vargas ramiems žmonėms, jie nesugeba tinkamai atlikti savo rolės ir dažniausiai tokių kaip aš būna apkaltinami, jiems būna primetama daugiausia darbų it pan. :)
Po truputį pradeda užduoti namų darbus ir vis dažniau atsiverčiu vadovėlį. Kartais atsikeliu anksčiau ryte pasimokyti, nes vakarais po paskaitų laikas tirpsta bendraujant su kursiokais.

Dar nenoriu mąstyti ir analizuoti, kokia gi ta anglų kalbos kursų vertė Indijoje. Tiesiog mėginu imti tai, ką duoda, o ar pavyko / nepavyko - laikas parodys :)

mood swing...

Pietų Indijoje baigėsi lietaus sezonas, nebe taip karšta, dieną laikosi koks plius 30 C, drėgmės lygis krito ir aš jaučiuosi gerai. O gal ir pats organizmas šiek tiek adaptavosi prie vietinio klimato. Šmėstelėjo mintis, koks tas ruduo Lietuvoje? Spalvotas ir šlapias?
Pasiilgau dviejų dalykų... Pirmiausia, pajutau alkį europietiškiems drabužiams (kuriuos įprastai nešioju, t. y. aptempti megztukai, suknelės, sijonai, dabar dar batai aukštais aulais prisidėtų). Nuo džinsų ir kurtų pradėjo pykinti. Vykdama į Indiją buvau sumąsčiusi prisipirkti vietinių drabužių, tad įsimečiau tik porą džinsų. Prieš užmigdama užsimerkiu ir piešiu mintyse vaizdinius, kaip dabar, būdama Lietuvoje, būčiau apsirengusi :) Supratusi, kad su galva nevisai geri dalykai dedasi, nuvažiavau į didžiulį prekybos centrą, kuriame parduodami vakarų Europos šalių žinomų prekinių ženklų drabužiai - ir matavausi, matavausi, matavausi... Apturėjau "drabužių matavimosi" terapijos seansą.  Dūšia atsigavo. Aišku, gerbdama vietinių kultūrą, nieko nepirkau (na, beveik nieko :), paliksiu devėti kurtas dar porą mėnesių. Na ir antra, ko man trūksta - privačios erdvės, kurios vertę apčiuopiau labai stipriai. Visą laiką tarp žmonių ir su žmonėmis. Pradeda varginti.
Paskaitos vyksta įprastu tvarkaraščiu, vienos įdomios, vienos nuobodžios, vienų klausausi išsižiojusi, per kitas - gnaibau save, kad neužmigčiau.  Kartais nesuprantu dėstymo logikos, struktūros  ar paskaitos tikslo, bet stengiuosi nekelt sau klausimų be atsakymų. Indų dėstytojų anglų tarmė švelniai tariant - savotiška, o jei atvirai - baisi. Deja, iš 10 dėstytojų - tik keleto klausantis mano ausys džiaugiasi.
Gerą adrenalino dozę gavau, kai per vieną paskaitą kiekvienam mūsų reikėjo išeit prieš auditoriją ir, dėstytojui filmuojant,  sudainuot "Another Day in Paradise". Maniau, mirsiu :) Aš jau nekalbu apie vis dažniau pasikartojančius pasisakymus įvairiomis temomis. 
Ketvirtadieniais po pietų turime paskaitas apie indų  kultūrą, tradicijas, religiją ir t.t. Šiandien buvo paskaita apie jogą.

Labai laiku, ir patiko, ir tiko, ir apramino. Jogos mokytojas, patogiai įsitaisęs ant stalo, populiariai ir suprantamai papasakojo apie jogą ir mokino mus įvairių pratimų.

  Įstrigo jogos mokytojo žodžiai - priimkite dalykus tokiais, kokie jie yra, ir šypsokitės :)

Laikas tirpsta

Laikas tirpsta, byra kaip smėlis. Jau trys savaitės kaip esu čia ir pradedu suprasti, koks tai nenusakomai mažas laikas būti Indijoje ir kodėl keliavimui po šią nuostabią kontrastų šalį renkamasi nuo pusmečio iki metų. Prabėgęs laikas – tik akimirka su margiausiomis smulkmenomis – kvapais, ryškiomis spalvomis, triukšmu, karščiu ir drėgme, aštrumu, saldumu, šypsenomis, chaotiška tvarka, ramybe, skvarbiais žvilgsniais... Prasiveržia nusiramino atodūsis – kaip gerai, kad dar negreit namo, kad gruodis, o su juo – lietuviška rutina, šaltis ir kasdienė bambamčių aplinkinių būsena - sąlyginai toli.

Kada, būnat svečioje šalyje, apgaubia pripratimo prie viso ko būsena ir ar tokia būsena gali būti juntama Indijoje? Kartais pradeda atrodyti, kad visa tai, kas iš pradžių skatino išsižiojus spoksoti ir džiaugsmingai stebėtis, dabar tampa natūralu ir įprasta. Net ir pastovus elektros tiekimo sutrikimas 2-4 val. ar vandens atjungimas nei stebina, nei erzina. Bet aš gi nenoriu priprasti! Eidama į paskaitas praregėjau, kad po langais palmės auga, kad saulė visada šviečia, kad kartais į auditoriją beždžionės užbėga ir „maži krokodiliukai“ (indai iš manęs juokiasi, sako „it s a lizard, it is good“, šiandien su tokiu vienu „good lizard“ duše maudžiausi, o ryte kitą atradau savo kambaryje) lakstinėja, kad dangiško skonio mažytės samosos (tradiciškai kas rytą po pirmos paskaitos nubėgu į netoliese esančią parduotuvėlę bei nusiperku 5 samosas) tirpsta burnoje užsigeriant indiška arbata. Samosa – mažytis trikampis paskrudęs pyragėlis su aštriu daržovių įdaru (prisiminusi Vilniuje Totorių gatvėje pardavinėjamas „samosas“ suprantu, kaip lietuviai dėka prigimtinio subtilumo stokos ir kaimietiško ūkiškumo išdarko tiek samosos skonį, tiek išvaizdą). Atradau kepyklėlę, kur bandelės su džiovintais vaisiais ir riešutais kartu su manimi uždainuoja „it‘s a beautiful beautiful beautiful day today“. Dar vienas skrandžiui mielas ir visai neaštrus atradimas studentų valgykloje – „noodles with chicken and vegetables“. Įsigudrinau pietus pirkti "išsinešimui".

Patiekalų pasirinkimas didžiulis ir atraktyvus, nes, pirmą kartą užsisakant, niekada nežinai, koks tai bus maistas. Tačiau, net ir nepasižymėdamas estetiška išvaizda, jis dažniausiai bus skanus ir pigus. Kartais dar bandau teirautis, iš ko pagamintas vienoks ar kitoks patiekalas, bet, išgirdus nežinia kokiu dialektu „angliškai“ kalbantį indą, reikšmingai pasiunčiu „supratingą“ žvilgsnį ir užsisakau.

Indų kalbėsenos angliškai neįmanoma suprasti. O galvos kraipymas į šonus atsakant į paklausimą atrodo kaip neigiamas atsakymas, nors tai – pritarimo arba supratimo išraiška.

Keletą kartų lankiausi „grožio salone“, kur apturėjau aštrių įspūdžių. Galvos ir kaklo masažas (į plaukus įtrinamas kokosų aliejus, o plaukų šaknys šildomos verdančio vandens garų srove) buvo migdančiai malonus, tik vienu momentu pramerkusi akį išvydau, kokiomis šukomis šukuojama mano galva... Pagalvojau, kad po kelių dienų reikės atidžiau stebėti save, ar nebus atsiradęs koks nors įnirtingo kasymosi įprotis. Už paslaugą sumokėjau 120 rupijų (apie 2.5 dolerio), gavau vizitinę kortelę ir paslaugų kainyną. Kitą kartą veido kaukę ir masažą darė. Viskas gerai, išskyrus įkyriai persekiojančią mintį apie skirtingą švaros suvokimą. Bet gi negaliu ir nenoriu  iš savęs atimti pažinimo džiaugsmo :)